2007-12-29

Aušra Girdziušienė - medžiaga apie Niat-Nam

Aušra Girdziušienė


Vyrai- stipruoliai ir kovotojai iš prigimties. Nuo senų senovės jie grumiasi medžioklėje, kovoja su priešais, o jei neranda rimtos priežasties, tai susikimba bent dėl pramogos. Moterys- trapios ir silpnos būtybės, kurias reikia ginti ir globoti. Joms turi rūpėti, anot kai kurių tautų išminties,- vaikai, virtuvė ir bažnyčia. Šį mitą, vis dar gyvą daugumos žmonių mąstysenoje, sėkmingai griauna jauna lentvarietė Ernesta Vitkauskienė, Rytų kovos meno NIAT- NAMo instruktorė, iš pirmo žvilgsnio tikrai atrodanti kaip gležna ir nedrąsi mergina.
Gyvenimo kelią Ernesta pradėjo nuo... menų. Ji pradėjo mokytis Kauno J.Naujalio vidurinėje muzikos mokykloje, turėjo idealią klausą, grojo smuiku, „Vyturio“ mokykloje dainavo chore ir etnografiniame ansamblyje, piešė. Vėliau, jau suaugusi, dirbo aktore „Raganiukės“ teatre. Paklausta, kaip ją, menininkę, patraukė Niat-Nam kova, Ernesta juokiasi. Juk kova irgi menas. O gal tai buvo užprogramuota dar iki gimimo, mat jos tėtis labai norėjęs sūnaus? Tačiau susilaukęs trijų dukterų... Taigi pirmam planui nepavykus mergaites ėmęs auklėti „berniukiškai“: vedžiojęs į žygius, mankštinęs, grūdinęs, draudžiamaisiais laikais leidęs lankyti karatė. Paaugusi Ernesta pati juto, kad kūnas nori sportuoti, todėl išbandė įvairias šakas: lengvąją atletiką, fechtavimą, irklavimą, dziudo. Tačiau kiekvienai sporto šakai vis kažko trūko. Gerokai vėliau, pradėjusi vedžioti aštuonmetį sūnų Atrį į Niat-Nam treniruotes, būtent jo įkalbėta, ir pati pamėgino. Nors iš pradžių Ernestai Niat-Nam nepatiko, tačiau pamažu ji pamatė, kad šioje šakoje yra viskas, ko trūko kitoms: vikrumo ir ištvermės, jėgos ir gracingumo. Ir jokios prievartos. Taigi išeitų, kad mamai jos kelią parodė vaikas.
Ne tik Niat-Nam kova, bet ir jos pavadinimas daug kam naujas, negirdėtas. Nenuostabu, juk Lietuvoje ši naujiena atsirado vos prieš kelerius metus. Niat-Nam skiriasi nuo kitų Rytų kovų. Tai originali senovinė Vietnamo kovos meno mokykla, derinanti savyje fizinę jėgą, dvasines savybes ir išmintį, kurianti pusiausvyrą tarp žmogaus ir gamtos. Rašytiniuose šaltiniuose Niat-Nam minimas jau XIII amžiuje, tačiau iki pat XX amžiaus pabaigos šio kovos meno paslaptys buvo prieinamos tik nedaugeliui išrinktųjų. Senovėje įsislaptinę Niat-Nam kovotojai būdavo atpažįstami iš gąsdinančių gerklinių garsų, kuriuos keldavo ypatinga kvėpavimo technika. Paskutiniame XX a. dešimtmetyje Niat-Nam atkeliavo ir į Lietuvą, o 1999 metais buvo įkurta Lietuvos Niat-Nam federacija. Jos prezidentas Petras Golovačius tapo pagrindiniu Ernestos treneriu.
Ilgokai paklaidžiojusi ieškojimų keliais, Ernesta iš visų rytietiškų kovų išsirinko Niat-Nam, nes šis mokymas tinka net kūdikiui nuo pirmųjų gyvenimo dienų. Jis ugdo greitą reakciją, laisvus ir natūralius judesius, ryžtingą charakterį, teisingą mąstymą, jungia jėgą, vikrumą, plastiką ir ištvermę. Daug judesių ir pratimų imituoja gyvūnų elgseną. Nors Niat-Nam yra kova, tačiau ji akcentuoja ne puolimą, o gynybą. Čia patiriama daug mažiau traumų nei, tarkim, krepšinyje, kuris nėra laikomas pavojingu. Moterys nepraranda moteriškumo, bet įgyja grakštumo, lankstumo ir jėgos. Todėl į treniruotes ateinama ne tik po vieną, bet ir šeimomis. Tėvai nesibijo dėl savo atžalų, nes čia nėra jokios agresijos. Po treniruotės žmonės jaučiasi ne pavargę, o pailsėję, pilni energijos.
Daugeliui žmonių Niat-Nam pakeičia gyvenimą. Ilgai čia nevaikšto tik tie, kurie ateina išmokti „duoti į snukį“. Pasilikusieji atranda save, pradeda piešti ar dainuoti, vaidinti. Žmogus ima žinoti, ko jis nori. Ne išimtis ir Ernesta. Šiandien ji nenori net prisiminti sunkių minčių apie mirtį, kurios apimdavo iki atėjimo į Niat-Nam, nuovargio, irzlumo, nesėkmių asmeniniame gyvenime. Vaikščiojo sudirgusi, viskas buvo neįdomu, o nuo tokių nuotaikų ir minčių net sūnus ėmė sirgti ir atsidūrė ligoninėje. „Vaikystėje buvau garbėtroška ir chuliganė,- prisimena Ernesta.- Suaugusi tapau „tikra lietuvė“. Jeigu saulė šviečia, tai blogai. Jeigu lietus lyja, irgi blogai“. Niat-Nam pakeitė Ernestos mąstymą, požiūrį į gyvenimą. Ji tapo optimistė, dingo baimė dėl ateities ir mylimų žmonių likimo. Ji žino, ko nori iš gyvenimo, ir viskas klostosi taip, kaip ji nori. Artimiausi planai- tai studijos aukštojoje mokykloje ir jau pradėtas darbas- Niat-Nam grupių sudarymas vaikų darželiuose.
Niat-Nam technika Ernestai atrodo tobula. Kažkada ji manė, kad niekada nepasieks tokio lygio kaip Niat-Nam meistrai. Tačiau dabar ji pati yra kitų trenerė ir pastaruoju metu visą dieną treniruoja žmones: Vilniuje ir Lentvaryje, vaikus ir suaugusius, sveikatingumo ir sportinėse grupėse. Niat-Nam jai jau nebe pomėgis ir ne darbas, tai- gyvenimo būdas. Jos gyvenimas salėje ir už salės sienų nesiskiria, visur galioja tos pačios taisyklės ir principai: pagarba kitam žmogui, sąžiningumas, sveikas gyvenimo būdas.
Ernesta turi ir kitų pomėgių. Ją domina budizmas ir Rytų filosofija, Indijos kultūra. Kad ir kaip ji būtų užimta, kasdien randa laiko trims dalykams: rytiniam krosui, knygai ir dienos apmąstymams. Visais kitais atžvilgiais Ernestos gyvenimas nesiskiria nuo kitų žmonių. Kaip ir kiti ji valgo mėsą, žiūri televizorių, neignoruoja kosmetikos. Tiesa, kai kurie lentvariečiai per tą dešimtmetį, kai Ernesta gyvena šiame mieste, taip ir nepriprato prie jos įpročio drauge su šeimos vyrais kiekvieną rytą žiemą vasarą apsipilti šaltu vandeniu. Kiti kraipo galvas išgirdę, kad Ernesta dar prieš dešimtmetį atsisakė gimdyti ligoninėje ir buvo viena iš pirmųjų Lietuvos moterų, gimdžiusių vandenyje.
Ernesta dėkinga likimui už savo vyrą Virgilijų, kuris puikiai supranta žmoną, nes ir pats domisi rytietiškomis kovomis- treniravosi ušu, karatė, aikido. Virgilijus pritaria žmonai visur ir visada. Vaikystėje neturėjusi pianino, Ernesta varvindavo seilę žiūrėdama į draugių instrumentus. Todėl Virgilijus, nepaisydamas pinigų trūkumo, prisiklijavo gerojo Kalėdų senelio barzdą ir padovanojo žmonai sintezatorių. Dabar didžiąją dalį laisvalaikio ji praleidžia grodama.
Ernesta džiaugiasi, kad realiame gyvenime neteko panaudoti to, ką išmoko treniruodamasi. Nors neabejoja, kad sugebėtų apsiginti pati ir kitus apgintų. Tiesa, visai neseniai reakcija, įgyta treniruojantis, jai išgelbėjo gyvybę. Netikėtai gatvėje išdygo automobilis, tačiau Ernesta nesustingo, atšoko atgal. Ties pilvu tik brūkštelėjo automobilio veidrodėlis. Jei ne kasdienės treniruotės, ji mano, kad būtų suakmenėjusi ir nepasitraukusi.
Nesulaukė Ernesta ir pasiūlymų ką nors pagąsdinti, primušti, „sutvarkyti“. Ir nemėginkite to prašyti. Na, nebent patys norite gauti į kailį.



Alfredo Girdziušo nuotr.

Komentarų nėra: