2009-08-26

Ausra Girdziušienė. Mažosios tigrės nieko nebijo

Aušra Girdziušienė

Mažosios tigrės nieko nebijo

Kokias dukras nori matyti jas auginantys tėčiai ir mamos? Ko stengiasi jas išmokyti, kokias savybes išugdyti, kokius talentus atskleisti?
Visų pirma mergaitė turi būti sveika. Dar – graži, linksma, grakšti, nuoširdi.
Dar? Švelni, draugiška, išradinga. Teisinga ir talentinga. Tvarkinga ir drausminga. Savarankiška. Įžvalgi. Atkakli. Drąsi. Ne karštakošė. Ne verkšlenanti, bet mokanti apsiginti. Ji turėtų piešti, šokti, groti, dainuoti. Mylėti pasaulį ir save. Gerbti žmones. Turėti nuomonę ir nuojautą. Pasitikėti savimi. Mokėti keletą kalbų. Dar ji turėtų...

Užteks! Galima išvardyti šimtą ir vieną pageidavimą, ko šiandien mes norime. Bet ar ne per daug vienai mažai mergaitei? Ir kaip visa tai pasiekti? Kasdien vežioti į kelis būrelius, treniruotes, samdyti mokytojus ir aukles? Ką išsirinkti neapsirinkant, jei vaikas ne tik nori, bet ir sugeba kone viską? Kaip nepersiplėšti? Kaip suspėti?!
Kai kurie tėveliai į šiuos klausimus atsako: mūsų norai tikrai nėra per dideli ir visai nesunkiai įgyvendinami. Nes viso to išmoko viena unikali sistema – Niat-Nam.

Paslaptingasis Niat-Nam
Vietnamo Niat-Nam mokykla, rašytiniuose šaltiniuose minima jau 13 amžiuje, iki pat 20 amžiaus pabaigos buvo beveik niekam nežinoma. Niat-Nam meistrai gyveno slėpdami, kas esantys, nes jų užduotis buvo apsaugoti ir apginti valdovus. Todėl šios kovos paslaptys buvo tobulinamos ir perduodamos šeimose, o ilgainiui tapo pritaikytos kiekvienam šeimos nariui. Pasauliui Niat-Nam žinios buvo atskleistos vos prieš porą dešimtmečių ir ėmė sparčiai plisti kaip viena iš labiausiai kūną ir sielą tobulinančių filosofijų.
Ši filosofija pasiekė ir Lietuvą. Lietuvos Niat-Nam federacija šiemet švenčia oficialų įkūrimo dešimtmetį. Jos treneriai kasmet tobulinasi Rusijoje, lankosi Niat-Nam tėvynėje Vietname. Federacija sąžiningai laikosi tradicijų ir mielai laukia ne vien kovomis besidominčių, ne vien jaunų ir stiprių žmonių. Anot federacijos prezidento Petro Golovač, gimęs vaikas yra apdovanotas daugybe talentų – jis yra „guminis“, muzikalus, išradingas, drąsus, savitas... Mūsų kultūroje įprasta, vaikui augant, lavinti tik vieną kitą jo gebėjimą, o Rytai žmogų suvokia kaip visumą ir lavina jame viską. Todėl ir federacijoje dėmesys skiriamas ne tik fiziniam paruošimui: čia statomi spektakliai, rengiamos muzikos, piešimo, keramikos pamokos, organizuojamos paskaitos, žiūrimi ir aptariami filmai. Čia kviečiama ateiti šeimomis – nuo kūdikėlio iki senelio. Visai kitaip nei įprasta mums, eruropiečiams, kai visa šeima išsilaksto kas sau ir per dieną bendrauja vos keletą minučių...

Kovos - ne vien vyrams
Tradiciškai Niat-Nam laikomas kovos menu. Tačiau tėveliams, išgirdusiems žodį kova ir nuogąstaujantiems, kad jų mergaitės gali susižaloti, tapti grubios, agresyvios, pernelyg raumeningos ar berniokiškos, Petras Golovač atsakys: Niat-Nam mokymas mergaitėms tinka kaip niekas kitas. Čia mergaitės tampa itin gracingos ir lanksčios (pažiūrėkite, kokios lieknos yra vietnamietės!), sustiprina raumenis, sausgysles ir sąnarius, išmoksta griūti ir nesusižeisti, kontroliuoti kūną ir protą, išauga drausmingos ir atsakingos. Jos tampa šokėjomis, dailininkėmis, artistėmis ir karėmis, jos gali rangytis kaip gyvatės ir pulti kaip tigrės (kai kurie pratimai taip ir vadinami- gyvatės, tigro kompleksais).
Čia mergaitės nespiegia pamačiusios pelę ar vorą. Jos daro tai, nuo ko daugeliui gniaužia kvapą - net viduržiemy maudosi šaltiniuose, vaikščioja karštomis anglimis, stiklo šukėmis ir vinių smaigaliais...

Sportuoti pradėjo dar negimusi
Mėja Motiejūnaitė treniruotėje jaučiasi kaip namie. Kurgi nesijaus? Juk čia jos mama Jolanta, tėtis Evaldas ir du broliukai – Satvijus ir Darmintas. Šiai šeimai Niat-Nam – gyvenimo būdas.

Dabar Mėjai treji, tačiau ji čia jau ketverius metus – dar nuo tada, kai šiltai gyveno... mamytėje. Kai Mėja pradėjo šliaužioti, mama paleisdavo mažylę tarp kitų vaikų, kad kartotų judesius, kad gyventų Niat-Nam dvasia ir neaugtų lepūnėlė, apsieitų be ašarų ir muštynių.

Jolanta, kaip ir kitos rūpestingos mamos, nė minutei nepaleidžia dukrytės iš akių. Tačiau dažniausiai tik stebi ir nesikiša į jos reikalus, nes vaikas turi išmokti savarankiškumo. Mėja labai drąsi ir sugeba apsiginti (Rytų kovos ir moko ne muštis, o apsiginti). Savo problemas jau dabar ji išsprendžia pati, be mamos pagalbos.
Mėjai lig šiol labiausiai patinka „skrajoti“, t.y. dinaminė mankšta, kai ją vartalioja ir mėto į orą. Kol buvo mažesnė ir lengvesnė, ją dažnai mankštindavo mama, o dabar, vos tik nutaikiusi progą, Mėja ropščiasi ant stiprių tėčio rankų.

Gyventi – sveikai ir natūraliai
Mėjos mamai Jolantai svarbiausia - parodyti vaikams natūralumo, o ne išorinio grožio kelią, kurį labai dažnai matome šiandieniniame mergaičių gyvenime. Tačiau Jolanta taip pat įsitikinusi, kad Niat-Nam neužgožia mergaitės moteriškumo ir grožio. Priešingai, įgijusi gracingumo, natūralaus žavesio, būdama puikios reakcijos, ji bet kada galės žengti kad ir podiumu.
Vaikams, anot Jolantos, kaip ir suaugusiems, į tuščias galvas šauna kvailystės. Todėl ji stengiasi, kad tose galvose būtų teigiamos mintys. Vaikai sportuoti neverčiami, tačiau matydami aplink save sveikus, linksmus ir stiprius artimuosius, jie išsiugdo šį poreikį. Niat-Nam besitreniruojantiems ir šioje aplinkoje augantiems vaikams kyla labai svarbūs klausimai: o kodėl čia nerūkoma? O kas atsitinka žmogui, kai jis rūko? O kodėl tą reikia valgyti, o ano nereikia? Čia susiformuoja sveikos gyvensenos nuostatos, kurias vaikas išsineša į gyvenimą. Vėliau, ypač paauglystėje, šie vaikai sugeba atsispirti įvairioms pagundoms.
Kad žmogus vystytųsi harmoningai, pasak Jolantos, turi būti lavinami trys centrai – fizinis, kūrybinis ir intelektinis. Vaikai, lankantys Niat-Nam, išvengia surogatinės, „popsinės“ kultūros ir „popsinių“ žaislų, nes nori saviraiškos. Vyresnieji Mėjos broliukai po treniruočių skuba šokti, groti, piešti ir mokytis užsienio kalbų. Mėjai taip pat brolių pasirinkimas labiau prie širdies nei šimtus kainuojančios, bet iškreiptą grožio sampratą formuojančios plastmasinės lėlės.
Ši šeima neturi vargo dėl dar vieno dalyko, dėl kurio vargstama dažnuose namuose: Mėja neišranki maistui, jai skaniausia... paprasta vandenyje virta košė, vaisiai ir daržovės.

Dvi vienoje: karė ir balerina
Kotryna Mekaitė nori būti balerina arba... karaliene. Na, kaip ten bus dėl karalienės, tai dar nežinia, o baleto pamokas ji jau lanko, nes žada šio meno mokytis profesionaliai.

Niat-Nam treniruotes Kotryna pradėjo lankyti vaikų darželyje būdama trejų. Jos mamytė Monika džiaugiasi, kad dukrytė sutvirtėjo ne tik kūnu, bet ir charakteriu- tapo ryžtinga ir atkakli. Dabar mergaitei šešeri, ir šios savybės bei treniruočių įgūdžiai labai praverčia balete. Ji puikiai suderina baleto pamokas ir treniruotes, ir nežada nė vieno atsisakyti. Mergaitė nejaučia scenos baimės ir mielai dalyvauja naujametiniuose pasirodymuose, kurių pažiūrėti ateina šimtai žmonių. Balete jai labiausiai patinka plastiški judesiai ir suknelės, o treniruotėse – tempimo pratimai ir... treneris Valerijus Kušelevičius.
Treniruotėmis Kotryną „užkrėtė“ broliukas Marijonas. Jis namuose rodydavo ką išmokęs, o mažoji kartodavo. Treniruotes abu pratęsdavo darželyje. Jų mamytė tuo metu nedirbo, todėl ateidavo pasižiūrėti, ką darželyje veikia atžalos. Žiūrėjo žiūrėjo, kol vieną dieną, trenerio Aliko Filipovičiaus padrąsinta, pati atsistojo... tarp darželinukų. Jai taip patiko, kad pradėjo lankyti suaugusių grupės treniruotes.
Taip vaikai ir savo mamą „atidavė“ į Niat-Nam.

Kvėpavimas išveja ligas
Dvynukės Ieva ir Gabija Pošiūnaitės bus antrokės, treniruojasi jos apie metus. Mergaitės atsidūrė čia dėl vienos labai rimtos priežasties: abi serga astma. Kadangi Niat-Nam treniruotėse naudojama labai daug kvėpavimo technikų, tėveliai mergaitėms parinko būtent šią kovų rūšį.
Per vienerius treniruočių metus tėveliai pastebėjo žymius sveikatos pokyčius: mergaitės daug rečiau serga, gerokai mažiau priepuolių, jos gali nepavargdamos ilgai bėgioti. Be to, mergaitės tapo daug ištvermingesnės. Jų mama džiaugiasi, kad dvynukės, netgi tokia liga sirgdamos, yra kur kas energingesnės už savo bendraamžius, neturinčius sveikatos problemų.

Sesutėms labiausiai patinka akrobatika. Net grįžusios į namus jos tęsia treniruotes. Be sporto mėgsta piešti, bando dainuoti, groti ir šokti. Kartu su broliu Algiu mergaitės kuria... žaidimus, kuriuose būtinai pritaiko Niat-Nam treniruotėse išmoktus judesius. Kartais mama tyčia išgąsdina vaikus, o jie akimirksniu atsistoja gynybine stovėsena.
Mergaitės tapo disciplinuotos ir pareigingos, puikiai supranta žodžio reikia reikšmę. Viena iš jų nusprendė įsigyti pianiną, tačiau ne už tėvelių pinigus - susitaupyti ryžosi pati.
Kaip ir Kotryna, dvynukės į Niat-Nam atėjo paskui brolį, o vėliau atsivedė savo tėtį Tomą.

Smalsumas, drąsa ir kantrybė – nuolatiniai palydovai
Džulija Kotik rudenį ruošiasi eiti į pirmąją klasę. Kaip ir Mėja, ji atsirado čia nuo pirmųjų gyvenimo dienų ir taip pat tęsia šeimos tradicijas (Džulijos mama Lena susijusi su federacija nuo pat jos ištakų, šiuo kovos menu domėjosi ir mergaitės tėtis Leonidas). Džulija lanko vaikų darželį, o jos mama pastebi kelis bruožus, kuriais iš kitų vaikų išsiskiria tiek Džulija, tiek kiti „niat-namukai“: smalsumas, atkaklumas, ryžtas, pareigingumas ir kantrumas.

Kaip ir daugelis panašaus amžiaus vaikų, Džulija domisi viskuo. Ji nori sportuoti, šokti, vaidinti, jodinėti, labai mėgsta tradicinį Niat-Nam šokį su kardais. Dabar, be Niat-Nam treniruočių, Džulija dar lanko meninės gimnastikos treniruotes ir baleto pamokas. Tačiau, priešingai nei kiti vaikai, pradėto darbo ji nemeta ir nesako: „nenoriu“, „nusibodo“, „per sunku“, „kitur įdomiau“. Jei pradėjo piešti - tai būtinai pabaigs, jei nutarė lankyti būrelį – tai reguliariai ir sąžiningai.
Pirmasis Džulijos treneris P.Golovač mergaitę mankštino vaikų jogos pratimais, išmokė nardyti, sulaikyti kvėpavimą. Dabar Džulija nebijo vaikščioti stiklais, išsimaudyti lauke vidury žiemos, yra nėrusi ir į eketę. Ji ir po žarijas bėgiotų, tik mama kol kas neleidžia, mat tokio amžiaus vaikų oda dar per daug gležna ir jautri.

Treniruotėse vaikai mokosi pažinti ir suvokti skausmą, todėl Džulijos nepravirkdo nei raumenų tempimo pratimai, nei griuvimai, nei nuovargis. Ji neišsigąsta sunkumų ir net nebando jų išvengti graudindama mamą ar trenerį ašaromis.
Štai tokios čia auga mergaitės. Grakščios, švelnios ir ... bebaimės. Mažosios tigrės.



Nuotr. Niat-Nam archyvo ir Alfredo Girdziušo