Aušra Girdziušienė
Skambant naujiems vargonams giedojo profesorė Teresa Žylis-Gara
Praėjusį sekmadienį Lentvaryje įvyko šventė – buvo pašventinti miestelio Viešpaties Apreiškimo Švenčiausiajai Mergelei Marijai bažnyčios naujieji vargonai. Skambant vargonams, padedant jungtiniam lietuvių bei lenkų bažnyčios chorui, akomponuojant profesoriui Viktorui Lyjak, giedojo „Ave Maria“ Lentvario viešnia, buvusi lentvarietė, naujųjų vargonų fundatorė profesorė ponia Teresa Žylis-Gara. Aidint plojimams solistė kartojo vėl ir vėl...
...Vargonų gausmas plito tarp šventyklos kolonų, kilo tarp arkų, pleveno prie šventų paveikslų ir veržėsi į pavasariu alsuojantį šventorių... Klausykit – atgimėme! Klausykit, mes persikūnijome, bet siela liko ta pati...
...1911 metų gegužės 2 dieną buvo padėtas Lentvario bažnyčios rentinis akmuo. 1919 metų rudenį aplanko Lentvario parapiją ir besistatančią bažnyčią nuncijus Achiles Ratti – būsimasis Romos popiežius Pijus XI-asis. Pagaliau 1926 metų rugpjūčio 8 dieną bazilikos tipo bažnyčia buvo pašventinta, o šventovės siela – vargonai, sugaudžia tik 1941-aisiais. (Projekto autorius inžinierius, architektas Stefanas Narembskis)... Bet nėra nieko amžino – vargonai, pergyvenę ne vieną žmonių kartą, patys paseno – reikėjo keist naujais, bet...
...Lentvario parapijos klebonas Tadas Aleksandrovič prisimena, kad naujųjų vargonų atsiradimas yra lydimas dvejų metų vargo ir nežinios. Naujų vargonų kainos yra pasakiškai didelės - nuo dviejų šimtų tūkstančių iki vieno milijono litų. Gal atsitiktinumas, o gal apvaizda surėdė taip, kad klebonui prieš keturis penkis metus teko susitikti su ponia Teresa Žylis-Gara, kuri aplankė savo gimtinę Lentvarį, parapiją ir pastebėjo, jog bažnyčiai trūksta gero instrumento – vargonų ir vietoj senųjų pneumatinių pažadėjo elektroninius vargonus padovanoti. Bėgo laikas. Klebonas kreipėsi į p.T.Žylis-Gara, bet pasiseke prisiskambinti tik vieną kartą ir išgirdo, kad ponia neužmiršo savo pažado. Ir vėl bėgo laikas - susisiekti vėliau nesisekė, gal pasikeitė telefonų numeriai. Tada buvo nuspręsta suktis savomis išgalėmis - gautas leidimas iš kurijos, tuolab, kad atsirado gera proga, susipažino su vienu nuostabiu žmogumi, vargonų meistru ponu Bernardu Termen, dirbančiu vienoje Lenkijos firmoje, kuri projektuoja, stato, suderina bei rekonstruoja vargonus. Ponas B.Termen pasiūlė optimalų įsigijimo variantą – atvežti senus iš Anglijos vargonus ir instaliuoti Lentvario bažnyčioje. Taip 2003 metais firmos „Anders“ vargonai atkeliavo į Lietuvą. Pradėjus vargonų instaliaciją, po poros mėnesių atsiliepė ir ponia Teresa Žylis-Gara. Gal ir Dievo apvaizda, kaip pasakė gerbiamas klebonas, bet parapija sulaukė jau finaninės pagalbos – šių metų sausio mėnesį ir prasidėjo...
...Skambant vargonams priešais altorių stovėjo garbingi svečiai: Lenkijos Respublikos ambasados Lietuvoje patarėja, Lenkų instituto direktorė daktarė ponia Malgožata Kasner, Lenkijos Respublikos abasadorius Lietuvoje ponas Ježy Bahr, garbinga viešnia, vargonų fundatorė profesorė ponia Teresa Žylis-Gara ir jos brolis Romualdas Žylis. Tarp parapijos tikinčiųjų buvo išsislapstę dar daug garbingų Lentvario ir parapijos svečių, kurie ir pinigais ir darbais prisidėjo prie naujųjų vargonų atsiradimo. Aukštai, choristų apsuptas, žilagalvis Lenkijos Respublikos Kultūros ministro patarėjas iš Varšuvos profesorius ponas Viktoras Lyjak, iškilmingai spaudė vargonų klavišus. Ir kilo giesmė lyg aidas senųjų vargonų, kilo nauja giesmė, kviečianti maldai, susikaupimui ir padėkai...
2007-12-30
2007-12-29
Aušra Girdziušienė.Redakcija A.Girdziušienės. Mokinių pasakos "Raidė raidę randa"
UDK 373.2
Ra-127
Projekto vadovės
Aušra Girdziušienė
Asta Radimonienė
Viršeliai
Lentvario Motiejaus Šimelionio vidurinės mokyklos mokinės
Erikos Aukštuolytės
Išleista
Lentvario Henriko Senkevičiaus vidurinės mokyklos ir
Lentvario Motiejaus Šimelionio vidurinės mokyklos lėšomis
Tautinių mažumų ir išeivijos departamentui prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės parėmus
TURINYS
Pratarmė .................................................................................................................................................. 3
A a (Ą ą) ........................................................................................................................................................... 4
Avelės avižos. Agnė Sinkevičiūtė (Lentvario Henriko Senkevičiaus vidurinė mokykla) ...................... 4
Atvirkštukas Albertukas. Aneta Lukaševič (Lentvario Henriko Senkevičiaus vidurinė mokykla)...... 4
Iliustr. Agata Nedvecka (Lentvario Henriko Senkevičiaus vidurinė mokykla)....................................... 5
B b ..................................................................................................................................................................... 6
Bebrų batai. Justina Gajevskaja (Lentvario Henriko Senkevičiaus vidurinė mokykla) ........................ 6
Bėgikas Bilas. Agnė Sinkevičiūtė (Lentvario Henriko Senkevičiaus vidurinė mokykla) ...................... 6
Iliustr. Justina Jankovska (Lentvario Henriko Senkevičiaus vidurinė mokykla) .................................... 7
C c (Ch ch) ........................................................................................................................................................ 8
Cukrinukai. Pijus Girdziušas (Lentvario Motiejaus Šimelionio vidurinė mokykla) ............................. 8
Iliustr. Akvilė Gackaitė (Lentvario Motiejaus Šimelionio vidurinė mokykla) ........................................ 9
Č č ..................................................................................................................................................................... 10
Čimčiakas čiulba. Julija Dremo (Lentvario Henriko Senkevičiaus vidurinė mokykla) ........................ 10
Čiurlio čiauškalai. Ernesta Kliucevičiūtė (Lentvario Henriko Senkevičiaus vidurinė mokykla) ......... 10
Iliustr. Junesa Sadovska (Lentvario Motiejaus Šimelionio vidurinė mokykla) ....................................... 11
D d ..................................................................................................................................................................... 12
Dvejetų dainelė. Agnė Sinkevičiūtė (Lentvario Henriko Senkevičiaus vidurinė mokykla) .................. 12
Dvikalbė dainelė. Renata Koltan (Lentvario Henriko Senkevičiaus vidurinė mokykla) ....................... 12
Drovusis Donatas. Dorota Buchovecka (Senųjų Trakų pagrindinė mokykla)........................................ 12
Iliustr. Evelina Levkovič (Lentvario Henriko Senkevičiaus vidurinė mokykla) ..................................... 13
E e (Ę ę, Ė ė) ..................................................................................................................................................... 14
Erkė. Rita Solovjova (Lentvario Henriko Senkevičiaus vidurinė mokykla) .......................................... 14
Iliustr. Karina Markovska (Lentvario Henriko Senkevičiaus vidurinė mokykla) .................................. 15
F f ...................................................................................................................................................................... 16
Festivalis fermoje. Ilona Galdilina (Lentvario Henriko Senkevičiaus vidurinė mokykla) .................... 16
Iliustr. Monika Danilovaitė (Lentvario Motiejaus Šimelionio vidurinė mokykla) ................................. 17
G g ..................................................................................................................................................................... 18
Gulbės gira. Justina Brazovska (Lentvario Henriko Senkevičiaus vidurinė mokykla) .......................... 18
Iliustr. Viktorija Kod (Lentvario Motiejaus Šimelionio vidurinė mokykla) ........................................... 19
H h ..................................................................................................................................................................... 20
Hienos Henrietos himnai. Pijus Girdziušas (Lentvario Motiejaus Šimelionio vidurinė mokykla) ....... 20
Hiacintų hercogystėje. Aliona Ranceva (Lentvario Henriko Senkevičiaus vidurinė mokykla)............. 20
Iliustr. Ingrida Tubinytė (Lentvario Motiejaus Šimelionio vidurinė mokykla) ....................................... 21
I i (Į į, Y y) ........................................................................................................................................................ 22
Ignelio išvyka į Indiją. Miroslav Stankevič (Lentvario Henriko Senkevičiaus vidurinė mokykla)....... 22
Iliustr. Greta Batarlaitė (Lentvario Motiejaus Šimelionio vidurinė mokykla) ........................................ 23
J j ....................................................................................................................................................................... 24
Jūrininkai. Ieva Kondratovič (Lentvario Henriko Senkevičiaus vidurinė mokykla) ............................. 24
Jonas. Dorota Ignatovič (Lentvario Henriko Senkevičiaus vidurinė mokykla) ...................................... 24
Iliustr. Marta Višnevska (Lentvario Henriko Senkevičiaus vidurinė mokykla) ...................................... 25
K k ..................................................................................................................................................................... 26
Kelionė. Gabija Bogdzevičiūtė (Lentvario Motiejaus Šimelionio vidurinė mokykla) ........................... 26
Kiaulės košmaras. Arnold Bogdevič (Lentvario Henriko Senkevičiaus vidurinė mokykla) .............. 26
Iliustr. Alina Kondratovič (Lentvario Henriko Senkevičiaus vidurinė mokykla) ................................... 27
L l ..................................................................................................................................................................... 28
Laimė. Agnė Kvetkovskytė (Lentvario Motiejaus Šimelionio vidurinė mokykla) ............................. .. 28
Laukinukų liūdesys. Agata Nedvecka (Lentvario Henriko Senkevičiaus vidurinė mokykla)............... 28
Lemūras Lenis. Greta Smolenska (Trakų Vytauto Didžiojo gimnazija) ............................................... 28
Iliustr. Ingrida Tubinytė (Lentvario Motiejaus Šimelionio vidurinė mokykla) ...................................... 29
M m ................................................................................................................................................................... 30
Mokykla. Akvilė Savickytė (Lentvario Motiejaus Šimelionio vidurinė mokykla) ................................ 30
Mokykloje. Henrikas Koleda (Lentvario Henriko Senkevičiaus vidurinė mokykla) ............................. 30
Iliustr. Ilona Mikševič (Lentvario Henriko Senkevičiaus vidurinė mokykla) ......................................... 31
N n .................................................................................................................................................................... 32
Naktis. Agnė Sinkevičiūtė (Lentvario Henriko Senkevičiaus vidurinė mokykla) ................................. 32
Nenorius. Samanta Fominova (Senųjų Trakų pagrindinė mokykla)...................................................... 32
Iliustr. Katarina Ranceva (Lentvario Henriko Senkevičiaus vidurinė mokykla) ................................... 33
O o .................................................................................................................................................................... 34
Onutės obuoliukai. Pijus Girdziušas (Lentvario Motiejaus Šimelionio vidurinė mokykla) ................. 34
Iliustr. Jūratė Kazlauskaitė (Lentvario Motiejaus Šimelionio vidurinė mokykla) ................................. 35
P p .................................................................................................................................................................... 36
Pasakiški pingvino pojūčiai. Greta Smolenska (Trakų Vytauto Didžiojo gimnazija) ......................... 36
Pono Petrausko prekyba. Akvilė Savickytė (Lentvario Motiejaus Šimelionio vidurinė mokykla) .... 36
Pašokime! Norbertas Kuisys (Lentvario Henriko Senkevičiaus vidurinė mokykla) ............................. 36
Pokalbis. Viktorija Čaplygina (Lentvario Henriko Senkevičiaus vidurinė mokykla) ........................... 36
Po pusryčių pietūs. Mažena Dubako (Lentvario Henriko Senkevičiaus vidurinė mokykla) ................ 36
Iliustr. Ričardas Kirejev (Lentvario Motiejaus Šimelionio vidurinė mokykla) ...................................... 37
R r ..................................................................................................................................................................... 38
Raidė raidę randa. Agnė Sinkevičiūtė (Lentvario Henriko Senkevičiaus vidurinė mokykla) ............. 38
Iliustr. Monika Danilovaitė (Lentvario Motiejaus Šimelionio vidurinė mokykla) ................................. 39
S s ...................................................................................................................................................................... 40
Senelio suolelis. Miroslav Stankevič (Lentvario Henriko Senkevičiaus vidurinė mokykla) ................. 40
Svečiai. Pijus Girdziušas (Lentvario Motiejaus Šimelionio vidurinė mokykla) .................................... 40
Skruzdėliukai. Ivona Jarmolovič (Lentvario Henriko Senkevičiaus vidurinė mokykla) ...................... 40
Iliustr. Arvydas Karpičius (Lentvario Henriko Senkevičiaus vidurinė mokykla) .................................. 41
Š š ..................................................................................................................................................................... 42
Šaltymetis. Romas Kliucevičius (Lentvario Henriko Senkevičiaus vidurinė mokykla) ....................... 42
Šienpjoviai. Danielė Dikevičiūtė (Lentvario Motiejaus Šimelionio vidurinė mokykla) ....................... 42
Iliustr. Ernesta Kliucevičiūtė (Lentvario Henriko Senkevičiaus vidurinė mokykla) ............................. 43
T t ..................................................................................................................................................................... 44
Tėtušėlis turguje. Pijus Girdziušas (Lentvario Motiejaus Šimelionio vidurinė mokykla) ................... 44
Iliustr. Antanas Bankauskas (Lentvario Motiejaus Šimelionio vidurinė mokykla) ............................... 45
U u (Ų ų, Ū ū) .................................................................................................................................................. 46
Ulduko ulbelė. Justina Gajevskaja (Lentvario Henriko Senkevičiaus vidurinė mokykla) .................... 46
Iliustr. Joana Rudzis (Lentvario Henriko Senkevičiaus vidurinė mokykla) ........................................... 47
V v .................................................................................................................................................................... 48
Velnio vakarienė. Justina Brazovska (Lentvario Henriko Senkevičiaus vidurinė mokykla) ................ 48
Varnėnas Vilis. Edgar Baranovski (Senųjų Trakų pagrindinė mokykla)............................................... 48
Vaiduoklis. Renata Jankauskaitė (Senųjų Trakų pagrindinė mokykla)...................................................48
Vapsiai. Justina Brazovska, Aneta Lukaševič (Lentvario Henriko Senkevičiaus vidurinė mokykla) ... 48
Iliustr. Justina Brazovska (Lentvario Henriko Senkevičiaus vidurinė mokykla) ................................... 49
Z z ..................................................................................................................................................................... 50
Zuikučiai. Karolina Medvedeva (Lentvario Henriko Senkevičiaus vidurinė mokykla) ........................ 50
Iliustr. Monika Junevičiūtė (Lentvario Motiejaus Šimelionio vidurinė mokykla) ................................. 51
Ž ž ..................................................................................................................................................................... 52
Živilė. Ernesta Kliucevičiūtė (Lentvario Henriko Senkevičiaus vidurinė mokykla) ............................. 52
Žuvinto žiežula. Miglė Širinskaitė (Lentvario Motiejaus Šimelionio vidurinė mokykla) .................... 52
Žiogas. Mažena Dubako (Lentvario Henriko Senkevičiaus vidurinė mokykla) .................................... 52
Iliustr. Brigita Lamkomkaitė (Lentvario Motiejaus Šimelionio vidurinė mokykla) .............................. 53
Abėcėlė – grandinėlė ...................................................................................................................................... 54
Cirke. Ernesta Kliucevičiūtė (Lentvario Henriko Senkevičiaus vidurinė mokykla) .............................. 54
Iliustr. Alina Kondratovič (Lentvario Henriko Senkevičiaus vidurinė mokykla) .................................. 55
PRATARMĖ
Mieli vaikučiai, tėveliai, mokytojai!
Jūsų rankose – vaikų sukurta knygelė.
Ši knygelė skirta mažiesiems – tiems, kurie mokosi skaityti ir kartais dar pamiršta vieną kitą raidelę... Kad šitaip neatsitiktų ir mažyliai lengviau įsimintų neklusniąją raidelę, vyresnieji jų bičiuliai sukūrė gražių kūrinėlių, kurių visi žodžiai prasideda ta pačia raide.
Knygelėje rasite visomis abėcėlės raidėmis prasidedančių kūrinėlių – pasakėlių, eilėraštukų ar vaizdelių. O paskutinis kūrinėlis parašytas visomis abėcėlės raidėmis iš eilės. Išmokus sekti šią „grandinėlę“, nebus sunku abėcėlę pasakyti nesipainiojant.
Tikriausiai rasite ir keistokų ar negirdėtų žodžių. Tačiau jų reikšmes nesunkiai suprasite, o kai kurie žodžiai yra paaiškinti. Galbūt kai kam teks pasinaudoti ir žodynais.
Nubrėžtos linijos – rašykite raideles ar žodelius, o jei patinka, tai sukurkite ir savo pasakėlę...
Kiekviena raidelė iliustruota. Atspėkite, kuriam kūrinėliui tinka piešinėlis? Nuspalvinkite jį, tuomet, tikimės, raidelę jau tikrai mokėsite. Beje, iliustracijose irgi rasite pasislėpusių raidelių. O jei nerasite, gal patys nupiešite?
Taigi grožėkitės lietuvių kalbos turtais ir mokinių išmone. Skaitykite, rašykite, spalvinkite, kurkite! Linksmoji abėcėlė „Raidė raidę randa“ mielai padės.
Knygelę kūrė Lentvario Henriko Senkevičiaus ir Lentvario Motiejaus Šimelionio vidurinių mokyklų 5 – 12 klasių mokiniai, kurie savo mokyklose mokosi lenkų ir lietuvių kalbomis. Be projekto vadovių mokiniams dirbti padėjo jų lietuvių kalbos mokytojos: Giedrė Širinskienė (Lentvario Motiejaus Šimelionio vidurinė mokykla) bei projekto minčiai pritarusios Angelė Bagdžiuvienė (Trakų Vytauto Didžiojo gimnazija) ir Irena Stefanovič (Senųjų Trakų pagrindinė mokykla).
Projekto vadovės ir jaunieji autoriai dėkoja žmonėms, kurie padėjo knygelei pasirodyti šiame gražiame pasaulyje: Tautinių mažumų ir išeivijos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės Tautinių mažumų skyriaus Rytų Lietuvos programos poskyrio vedėjui Alfonsui Kairiui, Lentvario Motiejaus Šimelionio vidurinės mokyklos direktorei Romutei Nargelienei, Lentvario Henriko Senkevičiaus vidurinės mokyklos direktoriui Francišekui Žeromskiui ir individualios įmonės „Prepozicija“ direktorei Sigutei Urbanavičienei.
Projekto vadovės
A.Girdziušienė.Knygos sudarytoja - vaikų sukurtos pasakos -"Vienos raidės pasakėlė"
„Vienos raidės pasakėlės“- tai nuotaikinga knygelė, kurią sukūrė Lentvario vaikai. Pavadinome ją vienos raidės pasakėlėmis, nes kiekvieno kūrinėlio visi žodžiai prasideda ta pačia raide. Juos rašė trijų Lentvario vidurinių mokyklų mokiniai. Ypač malonu, kad knygelė yra sukurta keliomis kalbomis kalbančių ir besimokančių mokinių: Lentvario Henriko Senkevičiaus vidurinėje mokykloje mokoma lenkų kalba, Lentvario 1-ojoje vidurinėje- rusų kalba ir Lentvario Motiejaus Šimelionio vidurinėje- lietuvių kalba. Mokiniams vadovavo šių mokyklų lietuvių kalbos mokytojos Aušra Girdziušienė, Alma Valašinienė ir Giedrė Širinskienė. Piešinėlių autoriai- Lentvario Henriko Senkevičiaus ir Lentvario Motiejaus Šimelionio vidurinių mokyklų mokiniai, jų vadovė- dailės mokytoja Asta Radimonienė.
Jaunieji kūrėjai ir jų mokytojos tikisi, kad jums patiks skaityti ir spalvinti savo bendraamžių sukurtą knygelę. Gal ir patys pamėginsite sukurti panašių kūrinėlių ir juos iliustruoti arba pratęsite kitų sugalvotas pradžias. Taip pat manome, kad knygelė bus ne tik įdomi, bet ir naudinga. Ji padės tiems vaikučiams, kuriems sunkiau įsiminti raideles ar kurių rankelėms pieštukas ne visada paklūsta.
Sudarytoja
Justina Brazovska, 6 kl.
Atleidimas
Apkaltino Agurkas Arbūzą abejingumu.
-Ak,- ašarojo Agurkas,- aš atstumtas Arbūzo! Aš apleistas! Aš alkanas! Aš auka!
-Ak,- aimanavo Agurkas,- Arbūzas apvalainas, auksiniais apdarais apsitaisęs, atvežtiniu apavu apsiavęs!
-Ak, - aikčiojo Agurkas,- aš Arbūzą apgausiu, apgraušiu, apvogsiu, aprėksiu, apkalbėsiu, apskųsiu, apmėtysiu apelsinais, ananasais, agrastais, aguonomis apibarstysiu!
-Agurkėli Agurkėli,- atsiduso Arbūzas,- atsipeikėk, apsidairyk... Agurkas ar Arbūzas- abu apvalūs.
-Avine!- atšovė Agurkas.- Atsitrauk!
Aistringai atsikirtinėjo Agurkas Arbūzui, Arbūzas- Agurkui. Aštuoniais aukštais:
-Asilas!
-Akiplėša!
-Apsišaukėlis!
-Apsimetėlis!
-Apsileidėlis!
-Apsirijėlis!
-Antrametis!
-Akmenširdis!
-Atsirado admirolas!
-Ai ai ai, aristokratas!
Antradienį Agurkas atsiprašė Arbūzo:
-Atleisk, Arbūzėli, aš apgailestauju...
-Aišku, atleidžiu, Agurkėli,- atsakė Arbūzas.
Apsiverkė abu, apsikabino.
-Atia, Agurkėli alkanėli...- atsisveikino Arbūzas.
-Atia, Arbūzėli apvalėli...- atsisveikino Agurkas.
Ernesta Kliucevičiūtė, 6 kl.
Karalius kalakutas
Kartą kalakutas karūnavosi karaliumi.
Kaip kvatojosi kiemo kaimynija!
-Ką, kerėpla karalius?- kiršino kaimynus karvė.
-Kniau kniau kniau! Kalakutienė- karalienė!- kikeno koketuojančios kiemo katės.
-Kriu kriu kriu! Kokios kreivos kojos! Koks kaklas, kaip kablys!- kriuksėjo kėpsodama kiaulė.
Kalakutas kurčias: kovingai kieme kėblinėja, kojomis kirmėles kupstuose kapsto. Kai kairė kalakuto koja krūmą kepštelėjo, kalakutas keberiokšt!
Kvatoja kiemo kaimynai: karaliaus kalakuto kadencijai- KAPUT!
Viršeliai Agnieškos Janovič, 10 kl.
Turinys
Justina Brazovska. Atleidimas .......................................................
Agata Nedzvecka, Aliona Ranceva. Daktaras Dolitlis ..................
Ernesta Kliucevičiūtė. Karalius kalakutas ....................................
Agata Nedzvecka. Meškų meilė ..................................................
Mažena Dubako. Septynios seserys .............................................
Ernesta Kliucevičiūtė. Saldžių sapnų ...........................................
Ilona Galdilina. Vakarykštė vakarienė ..........................................
Aneta Lukaševič. Karvės kerštas ...................................................
Andrius Jaroslavskis. Genio gimtadienis ........................................
Justina Brazovska. Pono Pilypausko pupos ...................................
Romas Kliucevičius. Skruzdėliukai .................................................
Veda Golovač, Marta Michnova. Pavasaris ..........................................
Igor Laričev. Sniego senis ................................................................
Mindaugas Senulis. Marius myli Miglę ..........................................
Valentina Netesova. Seneliai ............................................................
Jevgenij Trukšin. Kalėdos ................................................................
Kristina Belikova. Rašytojo romanas ..................................................
Inara Bakej. Pono Prano pavasaris ......................................................
12 kl. mokiniai, vad. Julija Goretova. Kalėdos ....................................
Kristina Belikova. Turtų trokštantis Titas .............................................
Tautvydas Laucius. Petriuko prekės ....................................................
Norbertas Grybauskas. Tatliūno tarakonai ...........................................
Eugenijus Kornyšovas. Tragedija tunelyje ..........................................
Pamėgink pratęsti .................................................................................
Iliustracijų autoriai ...............................................................................
Aušra Girdziušienė - medžiaga apie Niat-Nam
Aušra Girdziušienė
Vyrai- stipruoliai ir kovotojai iš prigimties. Nuo senų senovės jie grumiasi medžioklėje, kovoja su priešais, o jei neranda rimtos priežasties, tai susikimba bent dėl pramogos. Moterys- trapios ir silpnos būtybės, kurias reikia ginti ir globoti. Joms turi rūpėti, anot kai kurių tautų išminties,- vaikai, virtuvė ir bažnyčia. Šį mitą, vis dar gyvą daugumos žmonių mąstysenoje, sėkmingai griauna jauna lentvarietė Ernesta Vitkauskienė, Rytų kovos meno NIAT- NAMo instruktorė, iš pirmo žvilgsnio tikrai atrodanti kaip gležna ir nedrąsi mergina.
Gyvenimo kelią Ernesta pradėjo nuo... menų. Ji pradėjo mokytis Kauno J.Naujalio vidurinėje muzikos mokykloje, turėjo idealią klausą, grojo smuiku, „Vyturio“ mokykloje dainavo chore ir etnografiniame ansamblyje, piešė. Vėliau, jau suaugusi, dirbo aktore „Raganiukės“ teatre. Paklausta, kaip ją, menininkę, patraukė Niat-Nam kova, Ernesta juokiasi. Juk kova irgi menas. O gal tai buvo užprogramuota dar iki gimimo, mat jos tėtis labai norėjęs sūnaus? Tačiau susilaukęs trijų dukterų... Taigi pirmam planui nepavykus mergaites ėmęs auklėti „berniukiškai“: vedžiojęs į žygius, mankštinęs, grūdinęs, draudžiamaisiais laikais leidęs lankyti karatė. Paaugusi Ernesta pati juto, kad kūnas nori sportuoti, todėl išbandė įvairias šakas: lengvąją atletiką, fechtavimą, irklavimą, dziudo. Tačiau kiekvienai sporto šakai vis kažko trūko. Gerokai vėliau, pradėjusi vedžioti aštuonmetį sūnų Atrį į Niat-Nam treniruotes, būtent jo įkalbėta, ir pati pamėgino. Nors iš pradžių Ernestai Niat-Nam nepatiko, tačiau pamažu ji pamatė, kad šioje šakoje yra viskas, ko trūko kitoms: vikrumo ir ištvermės, jėgos ir gracingumo. Ir jokios prievartos. Taigi išeitų, kad mamai jos kelią parodė vaikas.
Ne tik Niat-Nam kova, bet ir jos pavadinimas daug kam naujas, negirdėtas. Nenuostabu, juk Lietuvoje ši naujiena atsirado vos prieš kelerius metus. Niat-Nam skiriasi nuo kitų Rytų kovų. Tai originali senovinė Vietnamo kovos meno mokykla, derinanti savyje fizinę jėgą, dvasines savybes ir išmintį, kurianti pusiausvyrą tarp žmogaus ir gamtos. Rašytiniuose šaltiniuose Niat-Nam minimas jau XIII amžiuje, tačiau iki pat XX amžiaus pabaigos šio kovos meno paslaptys buvo prieinamos tik nedaugeliui išrinktųjų. Senovėje įsislaptinę Niat-Nam kovotojai būdavo atpažįstami iš gąsdinančių gerklinių garsų, kuriuos keldavo ypatinga kvėpavimo technika. Paskutiniame XX a. dešimtmetyje Niat-Nam atkeliavo ir į Lietuvą, o 1999 metais buvo įkurta Lietuvos Niat-Nam federacija. Jos prezidentas Petras Golovačius tapo pagrindiniu Ernestos treneriu.
Ilgokai paklaidžiojusi ieškojimų keliais, Ernesta iš visų rytietiškų kovų išsirinko Niat-Nam, nes šis mokymas tinka net kūdikiui nuo pirmųjų gyvenimo dienų. Jis ugdo greitą reakciją, laisvus ir natūralius judesius, ryžtingą charakterį, teisingą mąstymą, jungia jėgą, vikrumą, plastiką ir ištvermę. Daug judesių ir pratimų imituoja gyvūnų elgseną. Nors Niat-Nam yra kova, tačiau ji akcentuoja ne puolimą, o gynybą. Čia patiriama daug mažiau traumų nei, tarkim, krepšinyje, kuris nėra laikomas pavojingu. Moterys nepraranda moteriškumo, bet įgyja grakštumo, lankstumo ir jėgos. Todėl į treniruotes ateinama ne tik po vieną, bet ir šeimomis. Tėvai nesibijo dėl savo atžalų, nes čia nėra jokios agresijos. Po treniruotės žmonės jaučiasi ne pavargę, o pailsėję, pilni energijos.
Daugeliui žmonių Niat-Nam pakeičia gyvenimą. Ilgai čia nevaikšto tik tie, kurie ateina išmokti „duoti į snukį“. Pasilikusieji atranda save, pradeda piešti ar dainuoti, vaidinti. Žmogus ima žinoti, ko jis nori. Ne išimtis ir Ernesta. Šiandien ji nenori net prisiminti sunkių minčių apie mirtį, kurios apimdavo iki atėjimo į Niat-Nam, nuovargio, irzlumo, nesėkmių asmeniniame gyvenime. Vaikščiojo sudirgusi, viskas buvo neįdomu, o nuo tokių nuotaikų ir minčių net sūnus ėmė sirgti ir atsidūrė ligoninėje. „Vaikystėje buvau garbėtroška ir chuliganė,- prisimena Ernesta.- Suaugusi tapau „tikra lietuvė“. Jeigu saulė šviečia, tai blogai. Jeigu lietus lyja, irgi blogai“. Niat-Nam pakeitė Ernestos mąstymą, požiūrį į gyvenimą. Ji tapo optimistė, dingo baimė dėl ateities ir mylimų žmonių likimo. Ji žino, ko nori iš gyvenimo, ir viskas klostosi taip, kaip ji nori. Artimiausi planai- tai studijos aukštojoje mokykloje ir jau pradėtas darbas- Niat-Nam grupių sudarymas vaikų darželiuose.
Niat-Nam technika Ernestai atrodo tobula. Kažkada ji manė, kad niekada nepasieks tokio lygio kaip Niat-Nam meistrai. Tačiau dabar ji pati yra kitų trenerė ir pastaruoju metu visą dieną treniruoja žmones: Vilniuje ir Lentvaryje, vaikus ir suaugusius, sveikatingumo ir sportinėse grupėse. Niat-Nam jai jau nebe pomėgis ir ne darbas, tai- gyvenimo būdas. Jos gyvenimas salėje ir už salės sienų nesiskiria, visur galioja tos pačios taisyklės ir principai: pagarba kitam žmogui, sąžiningumas, sveikas gyvenimo būdas.
Ernesta turi ir kitų pomėgių. Ją domina budizmas ir Rytų filosofija, Indijos kultūra. Kad ir kaip ji būtų užimta, kasdien randa laiko trims dalykams: rytiniam krosui, knygai ir dienos apmąstymams. Visais kitais atžvilgiais Ernestos gyvenimas nesiskiria nuo kitų žmonių. Kaip ir kiti ji valgo mėsą, žiūri televizorių, neignoruoja kosmetikos. Tiesa, kai kurie lentvariečiai per tą dešimtmetį, kai Ernesta gyvena šiame mieste, taip ir nepriprato prie jos įpročio drauge su šeimos vyrais kiekvieną rytą žiemą vasarą apsipilti šaltu vandeniu. Kiti kraipo galvas išgirdę, kad Ernesta dar prieš dešimtmetį atsisakė gimdyti ligoninėje ir buvo viena iš pirmųjų Lietuvos moterų, gimdžiusių vandenyje.
Ernesta dėkinga likimui už savo vyrą Virgilijų, kuris puikiai supranta žmoną, nes ir pats domisi rytietiškomis kovomis- treniravosi ušu, karatė, aikido. Virgilijus pritaria žmonai visur ir visada. Vaikystėje neturėjusi pianino, Ernesta varvindavo seilę žiūrėdama į draugių instrumentus. Todėl Virgilijus, nepaisydamas pinigų trūkumo, prisiklijavo gerojo Kalėdų senelio barzdą ir padovanojo žmonai sintezatorių. Dabar didžiąją dalį laisvalaikio ji praleidžia grodama.
Ernesta džiaugiasi, kad realiame gyvenime neteko panaudoti to, ką išmoko treniruodamasi. Nors neabejoja, kad sugebėtų apsiginti pati ir kitus apgintų. Tiesa, visai neseniai reakcija, įgyta treniruojantis, jai išgelbėjo gyvybę. Netikėtai gatvėje išdygo automobilis, tačiau Ernesta nesustingo, atšoko atgal. Ties pilvu tik brūkštelėjo automobilio veidrodėlis. Jei ne kasdienės treniruotės, ji mano, kad būtų suakmenėjusi ir nepasitraukusi.
Nesulaukė Ernesta ir pasiūlymų ką nors pagąsdinti, primušti, „sutvarkyti“. Ir nemėginkite to prašyti. Na, nebent patys norite gauti į kailį.
Alfredo Girdziušo nuotr.
Vyrai- stipruoliai ir kovotojai iš prigimties. Nuo senų senovės jie grumiasi medžioklėje, kovoja su priešais, o jei neranda rimtos priežasties, tai susikimba bent dėl pramogos. Moterys- trapios ir silpnos būtybės, kurias reikia ginti ir globoti. Joms turi rūpėti, anot kai kurių tautų išminties,- vaikai, virtuvė ir bažnyčia. Šį mitą, vis dar gyvą daugumos žmonių mąstysenoje, sėkmingai griauna jauna lentvarietė Ernesta Vitkauskienė, Rytų kovos meno NIAT- NAMo instruktorė, iš pirmo žvilgsnio tikrai atrodanti kaip gležna ir nedrąsi mergina.
Gyvenimo kelią Ernesta pradėjo nuo... menų. Ji pradėjo mokytis Kauno J.Naujalio vidurinėje muzikos mokykloje, turėjo idealią klausą, grojo smuiku, „Vyturio“ mokykloje dainavo chore ir etnografiniame ansamblyje, piešė. Vėliau, jau suaugusi, dirbo aktore „Raganiukės“ teatre. Paklausta, kaip ją, menininkę, patraukė Niat-Nam kova, Ernesta juokiasi. Juk kova irgi menas. O gal tai buvo užprogramuota dar iki gimimo, mat jos tėtis labai norėjęs sūnaus? Tačiau susilaukęs trijų dukterų... Taigi pirmam planui nepavykus mergaites ėmęs auklėti „berniukiškai“: vedžiojęs į žygius, mankštinęs, grūdinęs, draudžiamaisiais laikais leidęs lankyti karatė. Paaugusi Ernesta pati juto, kad kūnas nori sportuoti, todėl išbandė įvairias šakas: lengvąją atletiką, fechtavimą, irklavimą, dziudo. Tačiau kiekvienai sporto šakai vis kažko trūko. Gerokai vėliau, pradėjusi vedžioti aštuonmetį sūnų Atrį į Niat-Nam treniruotes, būtent jo įkalbėta, ir pati pamėgino. Nors iš pradžių Ernestai Niat-Nam nepatiko, tačiau pamažu ji pamatė, kad šioje šakoje yra viskas, ko trūko kitoms: vikrumo ir ištvermės, jėgos ir gracingumo. Ir jokios prievartos. Taigi išeitų, kad mamai jos kelią parodė vaikas.
Ne tik Niat-Nam kova, bet ir jos pavadinimas daug kam naujas, negirdėtas. Nenuostabu, juk Lietuvoje ši naujiena atsirado vos prieš kelerius metus. Niat-Nam skiriasi nuo kitų Rytų kovų. Tai originali senovinė Vietnamo kovos meno mokykla, derinanti savyje fizinę jėgą, dvasines savybes ir išmintį, kurianti pusiausvyrą tarp žmogaus ir gamtos. Rašytiniuose šaltiniuose Niat-Nam minimas jau XIII amžiuje, tačiau iki pat XX amžiaus pabaigos šio kovos meno paslaptys buvo prieinamos tik nedaugeliui išrinktųjų. Senovėje įsislaptinę Niat-Nam kovotojai būdavo atpažįstami iš gąsdinančių gerklinių garsų, kuriuos keldavo ypatinga kvėpavimo technika. Paskutiniame XX a. dešimtmetyje Niat-Nam atkeliavo ir į Lietuvą, o 1999 metais buvo įkurta Lietuvos Niat-Nam federacija. Jos prezidentas Petras Golovačius tapo pagrindiniu Ernestos treneriu.
Ilgokai paklaidžiojusi ieškojimų keliais, Ernesta iš visų rytietiškų kovų išsirinko Niat-Nam, nes šis mokymas tinka net kūdikiui nuo pirmųjų gyvenimo dienų. Jis ugdo greitą reakciją, laisvus ir natūralius judesius, ryžtingą charakterį, teisingą mąstymą, jungia jėgą, vikrumą, plastiką ir ištvermę. Daug judesių ir pratimų imituoja gyvūnų elgseną. Nors Niat-Nam yra kova, tačiau ji akcentuoja ne puolimą, o gynybą. Čia patiriama daug mažiau traumų nei, tarkim, krepšinyje, kuris nėra laikomas pavojingu. Moterys nepraranda moteriškumo, bet įgyja grakštumo, lankstumo ir jėgos. Todėl į treniruotes ateinama ne tik po vieną, bet ir šeimomis. Tėvai nesibijo dėl savo atžalų, nes čia nėra jokios agresijos. Po treniruotės žmonės jaučiasi ne pavargę, o pailsėję, pilni energijos.
Daugeliui žmonių Niat-Nam pakeičia gyvenimą. Ilgai čia nevaikšto tik tie, kurie ateina išmokti „duoti į snukį“. Pasilikusieji atranda save, pradeda piešti ar dainuoti, vaidinti. Žmogus ima žinoti, ko jis nori. Ne išimtis ir Ernesta. Šiandien ji nenori net prisiminti sunkių minčių apie mirtį, kurios apimdavo iki atėjimo į Niat-Nam, nuovargio, irzlumo, nesėkmių asmeniniame gyvenime. Vaikščiojo sudirgusi, viskas buvo neįdomu, o nuo tokių nuotaikų ir minčių net sūnus ėmė sirgti ir atsidūrė ligoninėje. „Vaikystėje buvau garbėtroška ir chuliganė,- prisimena Ernesta.- Suaugusi tapau „tikra lietuvė“. Jeigu saulė šviečia, tai blogai. Jeigu lietus lyja, irgi blogai“. Niat-Nam pakeitė Ernestos mąstymą, požiūrį į gyvenimą. Ji tapo optimistė, dingo baimė dėl ateities ir mylimų žmonių likimo. Ji žino, ko nori iš gyvenimo, ir viskas klostosi taip, kaip ji nori. Artimiausi planai- tai studijos aukštojoje mokykloje ir jau pradėtas darbas- Niat-Nam grupių sudarymas vaikų darželiuose.
Niat-Nam technika Ernestai atrodo tobula. Kažkada ji manė, kad niekada nepasieks tokio lygio kaip Niat-Nam meistrai. Tačiau dabar ji pati yra kitų trenerė ir pastaruoju metu visą dieną treniruoja žmones: Vilniuje ir Lentvaryje, vaikus ir suaugusius, sveikatingumo ir sportinėse grupėse. Niat-Nam jai jau nebe pomėgis ir ne darbas, tai- gyvenimo būdas. Jos gyvenimas salėje ir už salės sienų nesiskiria, visur galioja tos pačios taisyklės ir principai: pagarba kitam žmogui, sąžiningumas, sveikas gyvenimo būdas.
Ernesta turi ir kitų pomėgių. Ją domina budizmas ir Rytų filosofija, Indijos kultūra. Kad ir kaip ji būtų užimta, kasdien randa laiko trims dalykams: rytiniam krosui, knygai ir dienos apmąstymams. Visais kitais atžvilgiais Ernestos gyvenimas nesiskiria nuo kitų žmonių. Kaip ir kiti ji valgo mėsą, žiūri televizorių, neignoruoja kosmetikos. Tiesa, kai kurie lentvariečiai per tą dešimtmetį, kai Ernesta gyvena šiame mieste, taip ir nepriprato prie jos įpročio drauge su šeimos vyrais kiekvieną rytą žiemą vasarą apsipilti šaltu vandeniu. Kiti kraipo galvas išgirdę, kad Ernesta dar prieš dešimtmetį atsisakė gimdyti ligoninėje ir buvo viena iš pirmųjų Lietuvos moterų, gimdžiusių vandenyje.
Ernesta dėkinga likimui už savo vyrą Virgilijų, kuris puikiai supranta žmoną, nes ir pats domisi rytietiškomis kovomis- treniravosi ušu, karatė, aikido. Virgilijus pritaria žmonai visur ir visada. Vaikystėje neturėjusi pianino, Ernesta varvindavo seilę žiūrėdama į draugių instrumentus. Todėl Virgilijus, nepaisydamas pinigų trūkumo, prisiklijavo gerojo Kalėdų senelio barzdą ir padovanojo žmonai sintezatorių. Dabar didžiąją dalį laisvalaikio ji praleidžia grodama.
Ernesta džiaugiasi, kad realiame gyvenime neteko panaudoti to, ką išmoko treniruodamasi. Nors neabejoja, kad sugebėtų apsiginti pati ir kitus apgintų. Tiesa, visai neseniai reakcija, įgyta treniruojantis, jai išgelbėjo gyvybę. Netikėtai gatvėje išdygo automobilis, tačiau Ernesta nesustingo, atšoko atgal. Ties pilvu tik brūkštelėjo automobilio veidrodėlis. Jei ne kasdienės treniruotės, ji mano, kad būtų suakmenėjusi ir nepasitraukusi.
Nesulaukė Ernesta ir pasiūlymų ką nors pagąsdinti, primušti, „sutvarkyti“. Ir nemėginkite to prašyti. Na, nebent patys norite gauti į kailį.
Alfredo Girdziušo nuotr.
Aušra Girdziušienė - Rytietiškų Naujųjų metų šventės čia vyksta jau nuo 2000-ųjų metų. Šiemet švente
Aušra Girdziušienė
Naujuosius Ugninio Šuns metus, skaičiuojamus pagal Rytų kalendorių ir prasidėjusius sausio 29 dieną, pasitiko ne tik tolimi kraštai, bet ir Lentvaris. Prie šaltinėlio, daugelį metų laikomo tradicine sveikuolių susitikimų vieta, pasilinksminti ir pasveikinti vienas kitą susirinko šimtai žmonių iš įvairių Lietuvos miestų.
Rytietiškų Naujųjų metų šventės čia vyksta jau nuo 2000-ųjų metų. Šiemet švente pradžiugino trys rengėjai: Lietuvos Aikido AIKIKAI federacija, mokanti Japonijos kovos meno paslapčių (prezidentas Pranas Golovač), sveikuolių šeimas vienijantis Aikido AIKIKAI sveikatingumo klubas „Pažinkim save“ (prezidentas Valerijus Marčenkovas) bei Lietuvos NIAT-NAM federacija, mokanti Vietnamo kovos meno ir pasaulėžiūros (prezidentas Petras Golovač). Materialią paramą pasiūlė UAB „Orleda“ direktorius Leonidas Sisickis.
Abi federacijos ir sveikatingumo klubas seniai puoselėja Rytų kraštų gyvensenos tradicijas, domisi jų filosofija ir menais, semiasi išminties iš tūkstantmetę patirtį turinčių jų sveikatinimo sistemų, rūpinasi kūno ir sielos harmonija, fiziniu ir dvasiniu tobulėjimu. Ypač didelį dėmesį abi federacijos ir klubas skiria vaikams, mokydami juos mąstyti ir gyventi sąmoningai, rasti savo gyvenimo kelią, o ne pasiduoti kitų įtakai.
Būtent sveiko gyvenimo būdo propagavimas ir sveikatos stiprinimas rytietiškais metodais ir buvo pagrindinis šios šventės tikslas. Anot vieno iš rengėjų, Valerijaus Marčenkovo, mūsų augantys vaikai turi suprasti, kad galima gyventi ir linksmintis be kvaišalų. Jie turi matyti gyvą pavyzdį ir išmokti patys saugoti ir stiprinti sveikatą naudodamiesi paprastais, natūraliais, nieko nekainuojančiais, tačiau labai efektyviais būdais. Todėl ši šventė buvo skirta ne žiūrėti, o dalyvauti, išmėginti tai, ką kartais matome tik per televiziją. Aktyviausi dalyviai ir pirmieji pagalbininkai, žinoma, buvo vaikai, iš kurių dauguma priklauso Aikido AIKIKAI ir NIAT-NAM federacijoms arba sveikatingumo klubui.
Neatsitiktinai šventės vieta rengėjai pasirinko šaltinėlį. Daug metų šaltinėlis duoda sveikatos visiems: prie jo pamatysi ir ikoną, ir katalikišką šventą paveikslėlį, ir rytietiškus smilkalus. Ši vieta turi įdomią istoriją, o kai kas jos vandenį laiko šventu. Kažkada V.Marčenkovui, atėjusiam prie šaltinėlio, nepažįstamas senelis patarė: jei prausiesi šiuo vandeniu, visada sveikas būsi. Taigi dar 1982 metais Valerijus su artimiausiais bičiuliais ėmė žiemą ir vasarą apsipylinėti šaltinėlio vandeniu. Tačiau prasidėjus privatizavimo erai, šaltinėlis taip pat atsidūrė privačioje teritorijoje. Tuomet Valerijus, pasiėmęs virgules, ėmė artimiausiose vietose ieškoti naujos versmės. Ją suradęs iškasė naują šaltinį. Netrukus prie jo atsiradusią skulptūrėlę kažkas sulaužė. O ikonos, kurią taip pat nežinia kas pakabino, niekas neliečia.
Daugiau kaip prieš du dešimtmečius gimusi tradicija apsipilti lediniu šaltinėlio vandeniu kasmet sulaukia vis daugiau pasekėjų. Į šventę atėję norintys apsipilti turėjo net eilę stovėti. Nemaža buvo ir tokių, kurie, bežiūrėdami į kitus, ypač mažus vaikučius, įsidrąsino ir patys susigundė.
Vanduo ir ugnis- du kūną ir sielą valantys elementai. Todėl šventės dalyviai be jokios baimės bėgiojo karštomis anglimis. Vaikai ir čia rodė pavyzdį kai kuriems suaugusiems.
Atėję žmonės darė vietnamiečių ir japonų mankštas, dalyvavo įvairiuose rytietiškuose vikrumo ir judrumo žaidimuose. Ketvirtą valandą popiet fejerverkais pasitikę Ugninio Šuns metus, visi vaišinosi skania karšta arbata ir valgė vegetarišką plovą su daržovėmis ir vaisiais, kurį, padedamas vaikų, kasmet verda daugelį pasaulio šalių apkeliavęs, daug patiekalų išragavęs ir savo ypatingą receptą sukūręs Olegas Polonskis.
Alfredo Girdziušo nuotr.
0883 vaikai verda plovą
0997 vietnamiečių mankštelė mažiems ir dideliems
1029 šventės organizatoriai, centre- trys prezidentai (Pranas Golovač, Valerijus Marčenkovas, Petras Golovač)
1054 šeimų varžybos
1093 Olegas Polonskis tuoj virs plovą
1177, 1183, 1186, 1189, 1193 maudynės
1300,1306, 1308, 1321, 1329, 1336 bėgimas per žarijas
0890 šventės rengėjai: Lietuvos NIAT-NAM fedeėracijos viceprezidentas Deividas Vaškelis, treneris Valerijus Kušelevičius, sveikatingumo klubo „Pažinkim save“ prezidentas Valerijus Marčenkovas, Lietuvos Aikido AIKIKAI federacijos prezidentas Pranas Golovač
1375,1376, 1378 Lietuvos NIAT-NAM federacijos prezidentas Petras Golovač gardžiuojasi plovu ir damų draugija
Naujuosius Ugninio Šuns metus, skaičiuojamus pagal Rytų kalendorių ir prasidėjusius sausio 29 dieną, pasitiko ne tik tolimi kraštai, bet ir Lentvaris. Prie šaltinėlio, daugelį metų laikomo tradicine sveikuolių susitikimų vieta, pasilinksminti ir pasveikinti vienas kitą susirinko šimtai žmonių iš įvairių Lietuvos miestų.
Rytietiškų Naujųjų metų šventės čia vyksta jau nuo 2000-ųjų metų. Šiemet švente pradžiugino trys rengėjai: Lietuvos Aikido AIKIKAI federacija, mokanti Japonijos kovos meno paslapčių (prezidentas Pranas Golovač), sveikuolių šeimas vienijantis Aikido AIKIKAI sveikatingumo klubas „Pažinkim save“ (prezidentas Valerijus Marčenkovas) bei Lietuvos NIAT-NAM federacija, mokanti Vietnamo kovos meno ir pasaulėžiūros (prezidentas Petras Golovač). Materialią paramą pasiūlė UAB „Orleda“ direktorius Leonidas Sisickis.
Abi federacijos ir sveikatingumo klubas seniai puoselėja Rytų kraštų gyvensenos tradicijas, domisi jų filosofija ir menais, semiasi išminties iš tūkstantmetę patirtį turinčių jų sveikatinimo sistemų, rūpinasi kūno ir sielos harmonija, fiziniu ir dvasiniu tobulėjimu. Ypač didelį dėmesį abi federacijos ir klubas skiria vaikams, mokydami juos mąstyti ir gyventi sąmoningai, rasti savo gyvenimo kelią, o ne pasiduoti kitų įtakai.
Būtent sveiko gyvenimo būdo propagavimas ir sveikatos stiprinimas rytietiškais metodais ir buvo pagrindinis šios šventės tikslas. Anot vieno iš rengėjų, Valerijaus Marčenkovo, mūsų augantys vaikai turi suprasti, kad galima gyventi ir linksmintis be kvaišalų. Jie turi matyti gyvą pavyzdį ir išmokti patys saugoti ir stiprinti sveikatą naudodamiesi paprastais, natūraliais, nieko nekainuojančiais, tačiau labai efektyviais būdais. Todėl ši šventė buvo skirta ne žiūrėti, o dalyvauti, išmėginti tai, ką kartais matome tik per televiziją. Aktyviausi dalyviai ir pirmieji pagalbininkai, žinoma, buvo vaikai, iš kurių dauguma priklauso Aikido AIKIKAI ir NIAT-NAM federacijoms arba sveikatingumo klubui.
Neatsitiktinai šventės vieta rengėjai pasirinko šaltinėlį. Daug metų šaltinėlis duoda sveikatos visiems: prie jo pamatysi ir ikoną, ir katalikišką šventą paveikslėlį, ir rytietiškus smilkalus. Ši vieta turi įdomią istoriją, o kai kas jos vandenį laiko šventu. Kažkada V.Marčenkovui, atėjusiam prie šaltinėlio, nepažįstamas senelis patarė: jei prausiesi šiuo vandeniu, visada sveikas būsi. Taigi dar 1982 metais Valerijus su artimiausiais bičiuliais ėmė žiemą ir vasarą apsipylinėti šaltinėlio vandeniu. Tačiau prasidėjus privatizavimo erai, šaltinėlis taip pat atsidūrė privačioje teritorijoje. Tuomet Valerijus, pasiėmęs virgules, ėmė artimiausiose vietose ieškoti naujos versmės. Ją suradęs iškasė naują šaltinį. Netrukus prie jo atsiradusią skulptūrėlę kažkas sulaužė. O ikonos, kurią taip pat nežinia kas pakabino, niekas neliečia.
Daugiau kaip prieš du dešimtmečius gimusi tradicija apsipilti lediniu šaltinėlio vandeniu kasmet sulaukia vis daugiau pasekėjų. Į šventę atėję norintys apsipilti turėjo net eilę stovėti. Nemaža buvo ir tokių, kurie, bežiūrėdami į kitus, ypač mažus vaikučius, įsidrąsino ir patys susigundė.
Vanduo ir ugnis- du kūną ir sielą valantys elementai. Todėl šventės dalyviai be jokios baimės bėgiojo karštomis anglimis. Vaikai ir čia rodė pavyzdį kai kuriems suaugusiems.
Atėję žmonės darė vietnamiečių ir japonų mankštas, dalyvavo įvairiuose rytietiškuose vikrumo ir judrumo žaidimuose. Ketvirtą valandą popiet fejerverkais pasitikę Ugninio Šuns metus, visi vaišinosi skania karšta arbata ir valgė vegetarišką plovą su daržovėmis ir vaisiais, kurį, padedamas vaikų, kasmet verda daugelį pasaulio šalių apkeliavęs, daug patiekalų išragavęs ir savo ypatingą receptą sukūręs Olegas Polonskis.
Alfredo Girdziušo nuotr.
0883 vaikai verda plovą
0997 vietnamiečių mankštelė mažiems ir dideliems
1029 šventės organizatoriai, centre- trys prezidentai (Pranas Golovač, Valerijus Marčenkovas, Petras Golovač)
1054 šeimų varžybos
1093 Olegas Polonskis tuoj virs plovą
1177, 1183, 1186, 1189, 1193 maudynės
1300,1306, 1308, 1321, 1329, 1336 bėgimas per žarijas
0890 šventės rengėjai: Lietuvos NIAT-NAM fedeėracijos viceprezidentas Deividas Vaškelis, treneris Valerijus Kušelevičius, sveikatingumo klubo „Pažinkim save“ prezidentas Valerijus Marčenkovas, Lietuvos Aikido AIKIKAI federacijos prezidentas Pranas Golovač
1375,1376, 1378 Lietuvos NIAT-NAM federacijos prezidentas Petras Golovač gardžiuojasi plovu ir damų draugija
Aušra Girdziušienė - apie pasaulio kalbas
Maža garbė svetimom kalbom kalbėti, didi gėda savos gerai nemokėti. (J.Jablonskis)
Pasaulyje yra apie 3 000 kalbų. Įvairias kalbas vartoja skirtingas skaičius žmonių. Pavyzdžiui, kinų kalba šneka daugiau kaip 1 mlrd., anglų – 320 mln., ispanų – 280 mln. žmonių. Kai kuriomis kalbomis šneka tik po kelis tūkstančius ar tik šimtus žmonių. Tokios yra viena kita Afrikos genčių, Amerikos indėnų, Kaukazo aūlų kalbos.
Tarptautiniam bendravimui šiuo metu dažniausiai vartojamos anglų, vokiečių ir prancūzų kalbos. Jų mokosi daugelio šalių žmonės.
Esama kalbų, kurios kasdieniame gyvenime nebevartojamos ir laikomos mirusiomis. Tokia yra lietuvių kalbai artima prūsų kalba. Kai kurios mirusios kalbos vartojamos tik tam tikrose srityse. Pavyzdžiui, lotynų kalba yra Katalikų bažnyčios ir tarptautinės mokslo terminijos kalba.
Žmonės yra sukūrę dirbtinių kalbų. Iš jų labiausiai paplitusi esperanto kalba, XIX a. pabaigoje sugalvota kurį laiką Lietuvoje (Veisiejuose) dirbusio gydytojo Liudviko Zamenhofo (Ludwig Zamenhof).
Pagal kilmę ir raidą kalbos skirstomos į šeimas. Kalbų šeima – tai giminiškų kalbų grupė, kurios nariai išsirutuliojo iš vienos kalbos, vadinamosios prokalbės.
Didžiausios yra indoeuropiečių, finougrų (priklauso estų, suomių, vengrų kalbos), tiurkų (turkų, uzbekų, kazachų, turkmėnų, totorių, kirgizų, azerbaidžaniečių, karaimų kalbos), semitų-chamitų, kinų-tibetiečių, mongolų, tunguzų-mandžiūrų, dravidų kalbų šeimos ir kitos kalbos.
Indoeuropiečių kalbų šeima – pati gausiausia. Šios šeimos kalbomis šneka apie 3 mlrd. žmonių – beveik pusė pasaulio gyventojų. Jai priklauso ir lietuvių kalba.
Indoeuropiečių kalbų šeimą sudaro keliolika šakų. Europos šalyse paplitusios iš lotynų kalbos kilusios romanų šakos kalbos: prancūzų, ispanų, portugalų, italų, rumunų ir kitos kalbos, kuriomis šneka per 570 mln. žmonių. Plačiai vartojamos germanų šakai priklausančios anglų ir vokiečių kalbos. Šiai šakai taip pat priklauso olandų, danų, švedų, norvegų kalbos. Iš slavų šakos kalbų gausiausia rusų kalba, kitos – baltarusių, ukrainiečių, lenkų, čekų ir slovakų, bulgarų, serbų, kroatų (chorvatų). Jomis šneka apie 270 mln. žmonių. Indų ir iranėnų šakų kalbomis šnekama Indijoje, Bangladeše ir Pakistane. Iš iranėnų šakos kalbų labiausiai paplitusi persų kalba. Kai kuriose Airijos ir Anglijos vietose vartojamos keltų šakos kalbos: airių, škotų, valų ir kt. Mokslui svarbi senoji indų kalba, vadinama sanskritu. Atskiroms indoeuropiečių kalbų šakoms atstovauja graikų, albanų, armėnų, hetitų ir tocharų kalbos.
Vieną indoeuropiečių šeimos šaką sudaro baltų kalbos. Seniausiais laikais baltų gyventa dabartinėse Lietuvos, Latvijos, Baltarusijos teritorijose, šiaurės vakarų Ukrainoje, vakariniuose Rusijos pakraščiuose, Karaliaučiaus krašte (Kaliningrado srityje) ir šiaurės rytų Lenkijoje.
Paskutinio tūkstantmečio pr. Kr. viduryje baltai suskilo į vakarų ir rytų baltus. Vakarų baltų kalbomis laikomos dabar jau mirusios prūsų ir jotvingių, o rytų baltų – lietuvių, latvių ir mirusios kuršių, žiemgalių, sėlių kalbos. Iš baltų kalbų gyvos yra latvių ir lietuvių kalbos, rašytinių paminklų paliko prūsų kalba.
Lietuvių kalba kaip atskira kalba ėmė klostytis nuo VII a. Vietovardis Lietuva (slaviška forma Litua) pirmą kartą paminėtas lotynų kalba parašytuose 1009 m. metraščiuose.
Lietuviai vieninteliai iš baltų senovėje buvo sukūrę savo valstybę, kurios teritorija XIII-XV a. siekė net Juodąją jūrą. Lietuvių kalba tada tik šnekėta. Su Vakarų Europa susirašinėta lotynų kalba, o su Rytų – senąja kanceliarine slavų kalba.
Lietuvių rašomoji kalba atsirado tik XVI a. Bendrinė lietuvių kalba susiformavo XIX a. pabaigoje - XX a. pradžioje vakarų aukštaičių kauniškių tarmės pagrindu.
Dabar, be Lietuvos, lietuviškai kalba Baltarusijos vakaruose ir šiaurės rytų Lenkijoje gyvenantys lietuviai, išeiviai iš Lietuvos JAV, Kanadoje, Australijoje, Brazilijoje, Argentinoje, Vokietijoje ir kt.
Prieš 450 metų , 1547 m., Karaliaučiuje išleista pirmoji knyga lietuvių kalba, parengta Martyno Mažvydo, kai jis dar studijavo Karaliaučiaus universitete. Joje yra elementorius, katekizmas, giesmynėlis. Prakalba "Knigieles paczias byla ..." - pirmasis originalus eilėraštis lietuvių kalba. Knygelės pačios bylo...“ -112 eilučių. Po jų įdėtas lietuviškas elementorius (pateikta abėcėlė ir skaitymo pratimai), katekizmas – religiniai ir doroviniai pamokymai. Knygos pabaigoje 11 giesmių su gaidomis.
Manoma, kad knyga išspausdinta 200 – 300 egz. tiražu. Išliko du egzemplioriai, saugomi Vilniaus ir Torunės (Lenkija) universitetų bibliotekose. Knygoje yra 79 puslapiai.
Jos autorius ar leidėjas nebuvo nurodytas nei tituliniame lape, nei po pratarmės. Eiliuotoje lietuviškoje pratarmėje "Knygieles pačios bylo...", užrašytoje tam metui būdinga baroko forma, pati knygelė ragina skaitytojus ją atidžiai skaityti, suprasti ir įsiminti tai, kas parašyta. Po šita pratarme, parašyta žemaičių tarme, irgi nerandame autoriaus vardo. Tačiau, atkreipę dėmesį į 3-19 eilučių pirmąsias raides, galime perskaityti akrostichą. Baroko laikais jis buvo labai paplitęs. Šiaip jau apie Mažvydą išlikę nedaug žinių.
Mažvydo tema rašomi literatūros ir muzikos veikalai, kuriami dailės kūriniai, jo vardu vadinamos Lietuvos miestų gatvės ir bibliotekos. Justinas Marcinkevičius yra parašęs dramą "Mažvydas", kuri atskira knyga buvo išleista 1977 m., pagal ją pastatytas spektaklis. Klaipėdoje 1976 m. pradėtas kurti skulptūrų parkas, kuriam vėliau suteiktas Martyno Mažvydo vardas. 1997 m. Klaipėdoje pastatytas paminklas Martynui Mažvydui. Lietuvos alpinistai,http://daugenis.mch.mii.lt/Mazvydas/mazvydP.lt.htm 1979 m. pirmieji įkopę į 4560 m. aukščio viršūnę Tian Šanio kalnuose, ją pavadino Martyno Mažvydo vardu.
Jonas Biliūnas - itin ryški XX amžiaus pradžios lietuvių visuomeninio ir kultūrinio gyvenimo figūra. Mirė vos 28 metų, tačiau jo veikla skirtinga ir įvairi. Didžiausi nuopelnai - grožinei literatūrai. Pripažintas prozos klasikas. Iš jo kūrinių nuo pradinių klasių mokosi ne pirma skaitytojų karta.
Gimė 1879 m. Niūronyse (Anykščių r.), valstiečių šeimoje, mirė 1907 m. Zakopanėje (Lenkija). 1953 m. Palaikai perlaidoti Liudiškių piliakalnye prie Anykščių.
Tėvai norėjo, kad sūnus taptų kunigu, bet J.Biliūnas pasirinko rašytojo profesionalo kelią, studijavo literatūrą Leipcige, Ciuriche, rašė literatūros kritikos darbus, publicistiką ir meninę prozą.
XIX a. pab. – XX a. pr. Lietuvių rašytojo gyvenimas buvo skurdus, lydimas nepriteklių. Kaip ir daugelis jo bendraamžių, susirgo džiova.
Grožinę kūrybą J.Biliūnas pradėjo nuo darbininkiškos tematikos apsakymų, vėliau parašė noveles Kliudžiau, Vagis, Žvaigždė ir kitas. Paskutiniais savo gyvenimo metais, jau sirgdamas, parašė pagrindinius savo kūrinius: noveles Joniukas, Lazda, Ubagas, Brisiaus galas, apysaką Liūdna pasaka ir kitus.
Kūrybos bruožai:
Svarbiausias J.Biliūno prozos savitumas - pasakojimas pirmuoju asmeniu. Rašytojo kūryba labai autobiografiška: dažnai vaizduojama jo vaikystės aplinka, gimtinės kraštovaizdis, keliuose kūriniuose pasakotojo paveikslui naudojami autoriaus biografijos faktai: mokslas užsienyje, atostogos Tėviškėje, liga.
Subjaktyviame pasakojime daugiau dėmsio skiriama pasakotojo vidiniam pasauliui, o ne detaliam aplinkos aprašymui. Šio tipo pasakojimas vadinamas psichologiniu. J.Bilūnas yra lietuvių psichologinės prozos pradininkas. Jo kūryba pradeda vadinamosios lietuvių lyrinės prozos tradiciją, kurią pratęsia tokie autoriai kaip Juozas Aputis, Romualdas Granauskas, Bronius Radzevičius.
Rašytojo kūrinių centre- sąžinės kamuojamas, likimo nuskriaustas žmogus. Vyraujanti moralinė nuostata - gailėtis nelaimingojo ir atleisti netgi skriaudėjui. Toks požiūris tiesiogiai siejasi su krikščioniškomis vertybėmis.
Novelių pasakotojas pasižymi dvasingumu: jis atidžiai įsižiūri į aplinką, ieškodamas žmogiškumo apraiškų, žmonių santykiuose pabrežia dorovės klausinmus, kiekviename žingsnyje reiklus sau, nuolat jaučia kaltę dėl kitų nelaimių.
Novelų personažai piešiami pabrėžiant kelis svarbiausius bruožus, bet nesiekiant išsamaus ir visapusiško vaizdo. Tačiau lietuvių literatūros kontekste kai kurie J.Biliūno veikėjai yra tapę ryškiais apibendrintais tipais.
J.Biliūno kūrybai būdingas glaustas pasakojimas, dėmesys detalėms, kartais pasirenkamas netikėtas vaizdavimo objektas (maža katytė, senas šuo). MIntis dėstoma nuosekliai, kūrinio pabaigoje nesiūlant vienintelės išvados.
Pasakojimo pobūdis dažnai kaitaliojamas. Pavyzdžiui, Liūdnoje pasakoje vieningą visumą sudaro skirtuingu stiliumi parašyti epizodai: lyrinė impresija Baltasai šešėlis artima poezijai, pirmasis pasakotojo ir Juozapotos susitikimas realistiškai aprašytas, o Juozapotos istorija primena sakmę.
Pasaulyje yra apie 3 000 kalbų. Įvairias kalbas vartoja skirtingas skaičius žmonių. Pavyzdžiui, kinų kalba šneka daugiau kaip 1 mlrd., anglų – 320 mln., ispanų – 280 mln. žmonių. Kai kuriomis kalbomis šneka tik po kelis tūkstančius ar tik šimtus žmonių. Tokios yra viena kita Afrikos genčių, Amerikos indėnų, Kaukazo aūlų kalbos.
Tarptautiniam bendravimui šiuo metu dažniausiai vartojamos anglų, vokiečių ir prancūzų kalbos. Jų mokosi daugelio šalių žmonės.
Esama kalbų, kurios kasdieniame gyvenime nebevartojamos ir laikomos mirusiomis. Tokia yra lietuvių kalbai artima prūsų kalba. Kai kurios mirusios kalbos vartojamos tik tam tikrose srityse. Pavyzdžiui, lotynų kalba yra Katalikų bažnyčios ir tarptautinės mokslo terminijos kalba.
Žmonės yra sukūrę dirbtinių kalbų. Iš jų labiausiai paplitusi esperanto kalba, XIX a. pabaigoje sugalvota kurį laiką Lietuvoje (Veisiejuose) dirbusio gydytojo Liudviko Zamenhofo (Ludwig Zamenhof).
Pagal kilmę ir raidą kalbos skirstomos į šeimas. Kalbų šeima – tai giminiškų kalbų grupė, kurios nariai išsirutuliojo iš vienos kalbos, vadinamosios prokalbės.
Didžiausios yra indoeuropiečių, finougrų (priklauso estų, suomių, vengrų kalbos), tiurkų (turkų, uzbekų, kazachų, turkmėnų, totorių, kirgizų, azerbaidžaniečių, karaimų kalbos), semitų-chamitų, kinų-tibetiečių, mongolų, tunguzų-mandžiūrų, dravidų kalbų šeimos ir kitos kalbos.
Indoeuropiečių kalbų šeima – pati gausiausia. Šios šeimos kalbomis šneka apie 3 mlrd. žmonių – beveik pusė pasaulio gyventojų. Jai priklauso ir lietuvių kalba.
Indoeuropiečių kalbų šeimą sudaro keliolika šakų. Europos šalyse paplitusios iš lotynų kalbos kilusios romanų šakos kalbos: prancūzų, ispanų, portugalų, italų, rumunų ir kitos kalbos, kuriomis šneka per 570 mln. žmonių. Plačiai vartojamos germanų šakai priklausančios anglų ir vokiečių kalbos. Šiai šakai taip pat priklauso olandų, danų, švedų, norvegų kalbos. Iš slavų šakos kalbų gausiausia rusų kalba, kitos – baltarusių, ukrainiečių, lenkų, čekų ir slovakų, bulgarų, serbų, kroatų (chorvatų). Jomis šneka apie 270 mln. žmonių. Indų ir iranėnų šakų kalbomis šnekama Indijoje, Bangladeše ir Pakistane. Iš iranėnų šakos kalbų labiausiai paplitusi persų kalba. Kai kuriose Airijos ir Anglijos vietose vartojamos keltų šakos kalbos: airių, škotų, valų ir kt. Mokslui svarbi senoji indų kalba, vadinama sanskritu. Atskiroms indoeuropiečių kalbų šakoms atstovauja graikų, albanų, armėnų, hetitų ir tocharų kalbos.
Vieną indoeuropiečių šeimos šaką sudaro baltų kalbos. Seniausiais laikais baltų gyventa dabartinėse Lietuvos, Latvijos, Baltarusijos teritorijose, šiaurės vakarų Ukrainoje, vakariniuose Rusijos pakraščiuose, Karaliaučiaus krašte (Kaliningrado srityje) ir šiaurės rytų Lenkijoje.
Paskutinio tūkstantmečio pr. Kr. viduryje baltai suskilo į vakarų ir rytų baltus. Vakarų baltų kalbomis laikomos dabar jau mirusios prūsų ir jotvingių, o rytų baltų – lietuvių, latvių ir mirusios kuršių, žiemgalių, sėlių kalbos. Iš baltų kalbų gyvos yra latvių ir lietuvių kalbos, rašytinių paminklų paliko prūsų kalba.
Lietuvių kalba kaip atskira kalba ėmė klostytis nuo VII a. Vietovardis Lietuva (slaviška forma Litua) pirmą kartą paminėtas lotynų kalba parašytuose 1009 m. metraščiuose.
Lietuviai vieninteliai iš baltų senovėje buvo sukūrę savo valstybę, kurios teritorija XIII-XV a. siekė net Juodąją jūrą. Lietuvių kalba tada tik šnekėta. Su Vakarų Europa susirašinėta lotynų kalba, o su Rytų – senąja kanceliarine slavų kalba.
Lietuvių rašomoji kalba atsirado tik XVI a. Bendrinė lietuvių kalba susiformavo XIX a. pabaigoje - XX a. pradžioje vakarų aukštaičių kauniškių tarmės pagrindu.
Dabar, be Lietuvos, lietuviškai kalba Baltarusijos vakaruose ir šiaurės rytų Lenkijoje gyvenantys lietuviai, išeiviai iš Lietuvos JAV, Kanadoje, Australijoje, Brazilijoje, Argentinoje, Vokietijoje ir kt.
Prieš 450 metų , 1547 m., Karaliaučiuje išleista pirmoji knyga lietuvių kalba, parengta Martyno Mažvydo, kai jis dar studijavo Karaliaučiaus universitete. Joje yra elementorius, katekizmas, giesmynėlis. Prakalba "Knigieles paczias byla ..." - pirmasis originalus eilėraštis lietuvių kalba. Knygelės pačios bylo...“ -112 eilučių. Po jų įdėtas lietuviškas elementorius (pateikta abėcėlė ir skaitymo pratimai), katekizmas – religiniai ir doroviniai pamokymai. Knygos pabaigoje 11 giesmių su gaidomis.
Manoma, kad knyga išspausdinta 200 – 300 egz. tiražu. Išliko du egzemplioriai, saugomi Vilniaus ir Torunės (Lenkija) universitetų bibliotekose. Knygoje yra 79 puslapiai.
Jos autorius ar leidėjas nebuvo nurodytas nei tituliniame lape, nei po pratarmės. Eiliuotoje lietuviškoje pratarmėje "Knygieles pačios bylo...", užrašytoje tam metui būdinga baroko forma, pati knygelė ragina skaitytojus ją atidžiai skaityti, suprasti ir įsiminti tai, kas parašyta. Po šita pratarme, parašyta žemaičių tarme, irgi nerandame autoriaus vardo. Tačiau, atkreipę dėmesį į 3-19 eilučių pirmąsias raides, galime perskaityti akrostichą. Baroko laikais jis buvo labai paplitęs. Šiaip jau apie Mažvydą išlikę nedaug žinių.
Mažvydo tema rašomi literatūros ir muzikos veikalai, kuriami dailės kūriniai, jo vardu vadinamos Lietuvos miestų gatvės ir bibliotekos. Justinas Marcinkevičius yra parašęs dramą "Mažvydas", kuri atskira knyga buvo išleista 1977 m., pagal ją pastatytas spektaklis. Klaipėdoje 1976 m. pradėtas kurti skulptūrų parkas, kuriam vėliau suteiktas Martyno Mažvydo vardas. 1997 m. Klaipėdoje pastatytas paminklas Martynui Mažvydui. Lietuvos alpinistai,http://daugenis.mch.mii.lt/Mazvydas/mazvydP.lt.htm 1979 m. pirmieji įkopę į 4560 m. aukščio viršūnę Tian Šanio kalnuose, ją pavadino Martyno Mažvydo vardu.
Jonas Biliūnas - itin ryški XX amžiaus pradžios lietuvių visuomeninio ir kultūrinio gyvenimo figūra. Mirė vos 28 metų, tačiau jo veikla skirtinga ir įvairi. Didžiausi nuopelnai - grožinei literatūrai. Pripažintas prozos klasikas. Iš jo kūrinių nuo pradinių klasių mokosi ne pirma skaitytojų karta.
Gimė 1879 m. Niūronyse (Anykščių r.), valstiečių šeimoje, mirė 1907 m. Zakopanėje (Lenkija). 1953 m. Palaikai perlaidoti Liudiškių piliakalnye prie Anykščių.
Tėvai norėjo, kad sūnus taptų kunigu, bet J.Biliūnas pasirinko rašytojo profesionalo kelią, studijavo literatūrą Leipcige, Ciuriche, rašė literatūros kritikos darbus, publicistiką ir meninę prozą.
XIX a. pab. – XX a. pr. Lietuvių rašytojo gyvenimas buvo skurdus, lydimas nepriteklių. Kaip ir daugelis jo bendraamžių, susirgo džiova.
Grožinę kūrybą J.Biliūnas pradėjo nuo darbininkiškos tematikos apsakymų, vėliau parašė noveles Kliudžiau, Vagis, Žvaigždė ir kitas. Paskutiniais savo gyvenimo metais, jau sirgdamas, parašė pagrindinius savo kūrinius: noveles Joniukas, Lazda, Ubagas, Brisiaus galas, apysaką Liūdna pasaka ir kitus.
Kūrybos bruožai:
Svarbiausias J.Biliūno prozos savitumas - pasakojimas pirmuoju asmeniu. Rašytojo kūryba labai autobiografiška: dažnai vaizduojama jo vaikystės aplinka, gimtinės kraštovaizdis, keliuose kūriniuose pasakotojo paveikslui naudojami autoriaus biografijos faktai: mokslas užsienyje, atostogos Tėviškėje, liga.
Subjaktyviame pasakojime daugiau dėmsio skiriama pasakotojo vidiniam pasauliui, o ne detaliam aplinkos aprašymui. Šio tipo pasakojimas vadinamas psichologiniu. J.Bilūnas yra lietuvių psichologinės prozos pradininkas. Jo kūryba pradeda vadinamosios lietuvių lyrinės prozos tradiciją, kurią pratęsia tokie autoriai kaip Juozas Aputis, Romualdas Granauskas, Bronius Radzevičius.
Rašytojo kūrinių centre- sąžinės kamuojamas, likimo nuskriaustas žmogus. Vyraujanti moralinė nuostata - gailėtis nelaimingojo ir atleisti netgi skriaudėjui. Toks požiūris tiesiogiai siejasi su krikščioniškomis vertybėmis.
Novelių pasakotojas pasižymi dvasingumu: jis atidžiai įsižiūri į aplinką, ieškodamas žmogiškumo apraiškų, žmonių santykiuose pabrežia dorovės klausinmus, kiekviename žingsnyje reiklus sau, nuolat jaučia kaltę dėl kitų nelaimių.
Novelų personažai piešiami pabrėžiant kelis svarbiausius bruožus, bet nesiekiant išsamaus ir visapusiško vaizdo. Tačiau lietuvių literatūros kontekste kai kurie J.Biliūno veikėjai yra tapę ryškiais apibendrintais tipais.
J.Biliūno kūrybai būdingas glaustas pasakojimas, dėmesys detalėms, kartais pasirenkamas netikėtas vaizdavimo objektas (maža katytė, senas šuo). MIntis dėstoma nuosekliai, kūrinio pabaigoje nesiūlant vienintelės išvados.
Pasakojimo pobūdis dažnai kaitaliojamas. Pavyzdžiui, Liūdnoje pasakoje vieningą visumą sudaro skirtuingu stiliumi parašyti epizodai: lyrinė impresija Baltasai šešėlis artima poezijai, pirmasis pasakotojo ir Juozapotos susitikimas realistiškai aprašytas, o Juozapotos istorija primena sakmę.
Aušra Girdziušienė "Sveikatos šventė"
Aušra Girdziušienė
SVEIKATOS ŠVENTĖ
Dovanų ─ šventė
Mėgstantys Naujųjų metų šventę galėjo pasidžiaugti ja ir praėjusį savaitgalį. Prie Lentvario ežero, šalia šaltinėlio, tradiciškai buvo pasitinkami rytietiški Naujieji metai. Šventę Lentvario gyventojams ir jų svečiams dovanojo Lietuvos aikido AIKIKAI federacija, šios federacijos sveikatingumo klubas „Pažinkim save“ ir Lietuvos NIAT-NAM federacija. Visų trijų organizacijų vadovai ─ Lentvario gyventojai Pranas Golovač, Valerijus Marčenkovas ir Petras Golovač ─ daug metų propaguoja sveiko kūno ir sveikos sielos idėją ne tik gimtajame mieste, bet ir visoje Lietuvoje.
Atėjusieji galėjo mankštintis, žaisti, rungtis estafetėse, apsilieti šaltinio vandeniu, pabėgioti anglimis ir paskanauti skanaus ir sveiko maisto ─ vegetariško plovo, kurį pagal savo ypatingą receptą kasmet verda Olegas Polonskis. Pagrindinę materialinę paramą šventei, taipogi kaip ir kasmet, suteikė UAB „Orleda“ direktorius Leonidas Sesickis.
Šventė populiarėja
Ši graži tradicija tęsiama jau daugelį metų. Daugiau kaip prieš dvidešimt metų išsimaudyti šaltinyje susirinkdavo tik būrelis entuziastų. Nuo 1998 m. jie pradėjo kviestis ir kitus miesto gyventojus. Dabar šventė kasmet pritraukia vis daugiau žmonių iš visos Lietuvos. Nors ir vadinama Rytų naujaisiais metais, ši šventė nėra nei religinė, nei tautinė. Tiesiog tai gera proga susitikti bendraminčiams, norintiems gyventi sveikai, linksmai ir aktyviai, norintiems pasinaudoti per tūkstantmečius išsaugotais natūraliais sveikatinimo būdais ir siekiantiems šią išmintį perduoti savo vaikams. Todėl čia laukiami visi: maži ir vyresni, senbuviai ir naujokai, aistruoliai ir smalsuoliai.
Gydo vanduo ir ugnis
Naujųjų metų dieną ir vanduo, ir ugnis pasižymi ypatinga energija. Pakanka vieno apsipylimo ką tik pasemtu šaltinio vandeniu, kad įvairios peršalimo ligos nekibtų prie žmogaus ištisus metus. Tačiau ne visi ryžtasi apsipilti patys. Kasmet tokiems nedrąsiems padeda ilgametės klubo „Pažinkim save“ narės Natalija Budrevič ir Oksana Suchich. Šios moterys ne tik apipila vandeniu. Besistebintiems ir smalsaujantiems žiūrovams Oksana ir Natalija kantriai atsakinėja į visus klausimus: kaip reikia kvėpuoti, kaip susikaupti, kodėl po tokios procedūros nesusergama ir pan.
Žiūrovai tampa dalyviais
Atsiranda daug žmonių, kurie, atėję tik paspoksoti į neva keistuolius, patys įsidrąsina išmėginti vandens ir ugnies galią. Šiam atvejui organizatoriai taip pat visada būna pasiruošę: turi papildomų sausų rankšluosčių, šlepečių, karštos arbatos ir ... gerų patarimų. O žiūrovai naujokus visada pasveikina pritariamais plojimais. Žinoma, jausmą apsakyti sunku, jį reikia patirti, tačiau pirmąkart išsimaudę atsako, kad daug šalčiau yra ne apsipilti, o ... žiūrėti. Vieną kartą pabandžiusių kitais metais įkalbinėti jau nebereikia.
Užsigrūdinę vandeniu šventės dalyviai grūdinasi ugnimi ─ jie gali pabėgioti karštomis anglimis. Ugnis šventėje labai gerbiama: į ją negalima mesti šiukšlių, negalima bėgti anglimis dėl juoko, nesusikaupus. Net rekomenduojama tą dieną grįžus namo nesiplauti suodinų kojų. Pirmąkart bėgantiems taip pat padedama ─ patyrę žmonės paduoda savo ranką. Rengėjai džiaugiasi, kad ateina šeimos, kad kartu su tėvais maudosi ir bėgioja net visai maži vaikai, nebijodami nei sušalti, nei apsideginti.
Ko, beje, ir neįvyksta.
.
SVEIKATOS ŠVENTĖ
Dovanų ─ šventė
Mėgstantys Naujųjų metų šventę galėjo pasidžiaugti ja ir praėjusį savaitgalį. Prie Lentvario ežero, šalia šaltinėlio, tradiciškai buvo pasitinkami rytietiški Naujieji metai. Šventę Lentvario gyventojams ir jų svečiams dovanojo Lietuvos aikido AIKIKAI federacija, šios federacijos sveikatingumo klubas „Pažinkim save“ ir Lietuvos NIAT-NAM federacija. Visų trijų organizacijų vadovai ─ Lentvario gyventojai Pranas Golovač, Valerijus Marčenkovas ir Petras Golovač ─ daug metų propaguoja sveiko kūno ir sveikos sielos idėją ne tik gimtajame mieste, bet ir visoje Lietuvoje.
Atėjusieji galėjo mankštintis, žaisti, rungtis estafetėse, apsilieti šaltinio vandeniu, pabėgioti anglimis ir paskanauti skanaus ir sveiko maisto ─ vegetariško plovo, kurį pagal savo ypatingą receptą kasmet verda Olegas Polonskis. Pagrindinę materialinę paramą šventei, taipogi kaip ir kasmet, suteikė UAB „Orleda“ direktorius Leonidas Sesickis.
Šventė populiarėja
Ši graži tradicija tęsiama jau daugelį metų. Daugiau kaip prieš dvidešimt metų išsimaudyti šaltinyje susirinkdavo tik būrelis entuziastų. Nuo 1998 m. jie pradėjo kviestis ir kitus miesto gyventojus. Dabar šventė kasmet pritraukia vis daugiau žmonių iš visos Lietuvos. Nors ir vadinama Rytų naujaisiais metais, ši šventė nėra nei religinė, nei tautinė. Tiesiog tai gera proga susitikti bendraminčiams, norintiems gyventi sveikai, linksmai ir aktyviai, norintiems pasinaudoti per tūkstantmečius išsaugotais natūraliais sveikatinimo būdais ir siekiantiems šią išmintį perduoti savo vaikams. Todėl čia laukiami visi: maži ir vyresni, senbuviai ir naujokai, aistruoliai ir smalsuoliai.
Gydo vanduo ir ugnis
Naujųjų metų dieną ir vanduo, ir ugnis pasižymi ypatinga energija. Pakanka vieno apsipylimo ką tik pasemtu šaltinio vandeniu, kad įvairios peršalimo ligos nekibtų prie žmogaus ištisus metus. Tačiau ne visi ryžtasi apsipilti patys. Kasmet tokiems nedrąsiems padeda ilgametės klubo „Pažinkim save“ narės Natalija Budrevič ir Oksana Suchich. Šios moterys ne tik apipila vandeniu. Besistebintiems ir smalsaujantiems žiūrovams Oksana ir Natalija kantriai atsakinėja į visus klausimus: kaip reikia kvėpuoti, kaip susikaupti, kodėl po tokios procedūros nesusergama ir pan.
Žiūrovai tampa dalyviais
Atsiranda daug žmonių, kurie, atėję tik paspoksoti į neva keistuolius, patys įsidrąsina išmėginti vandens ir ugnies galią. Šiam atvejui organizatoriai taip pat visada būna pasiruošę: turi papildomų sausų rankšluosčių, šlepečių, karštos arbatos ir ... gerų patarimų. O žiūrovai naujokus visada pasveikina pritariamais plojimais. Žinoma, jausmą apsakyti sunku, jį reikia patirti, tačiau pirmąkart išsimaudę atsako, kad daug šalčiau yra ne apsipilti, o ... žiūrėti. Vieną kartą pabandžiusių kitais metais įkalbinėti jau nebereikia.
Užsigrūdinę vandeniu šventės dalyviai grūdinasi ugnimi ─ jie gali pabėgioti karštomis anglimis. Ugnis šventėje labai gerbiama: į ją negalima mesti šiukšlių, negalima bėgti anglimis dėl juoko, nesusikaupus. Net rekomenduojama tą dieną grįžus namo nesiplauti suodinų kojų. Pirmąkart bėgantiems taip pat padedama ─ patyrę žmonės paduoda savo ranką. Rengėjai džiaugiasi, kad ateina šeimos, kad kartu su tėvais maudosi ir bėgioja net visai maži vaikai, nebijodami nei sušalti, nei apsideginti.
Ko, beje, ir neįvyksta.
.
Aušra Girdziušienė "Knyga apie Lentvarį"
Aušra Girdziušienė
Knyga apie Lentvarį
“Lentvaris. Tariu šį žodį su didžiausia pagarba ir noriu, kad šitaip jį tartų ir kiti žmonės. Šiam miestui ir skiriu savo knygą- daugelio metų darbą”,- tokiais žodžiais kreipėsi į svečius Valentina Banuševič, pristatydama jos pačios parengtą ir išleistą knygą apie Lentvarį.
V. Banuševič gimė Chabarovske. Tame mieste baigė mokyklą, aukštuosius mokslus ir įgijo bibliotekininkės- bibliografės specialybę. Baigusi mokslą dirbo Magadano srityje, kur suvažiuodavo jaunuoliai iš visos buvusios Tarybų Sąjungos. Čia Valentina susipažino su būsimuoju vyru, gimusiu Lietuvoje, ir atvyko su juo gyventi į Lentvarį. Pradėjo dirbti 1-ojoje vidurinėje mokykloje bibliotekininke. Kaip ir dera išsilavinusiam žmogui, Valentina norėjo sužinoti kuo daugiau apie vietovę, kurioje gyvens, pažinti krašto žmones ir kultūrą. Tačiau sužinojo tik tiek, kad apie Lentvarį… nėra jokio leidinio. Esanti medžiaga išbarstyta, nesusisteminta, kita dulka archyvuose ar gyvuoja tik žmonių atmintyje. Taip bibliofilei Valentinai, susiejusiai savo gyvenimą su knygomis, ir kilo mintis rinkti kraštotyrinę medžiagą. Šio darbo ji ėmėsi prieš keliolika metų. O kadangi per visus tuos metus joks leidinys apie miestą taip ir nepasirodė, tai Valentina, matydama, kaip savo garbe rūpinasi kiti miestai, ryžosi užpildyti šią spragą- visą surinktą kraštotyrinę medžiagą sudėti į vieną knygą. Taigi 2003-aisiais pasirodė pirmoji knygelė “Lentvaris”, kuri iškart tapo parankine mokytojams, moksleiviams, miesto šviesuoliams bei Lentvario svečiams.
Šiandien lentvariečiai jau gali džiaugtis antruoju, daug solidesniu, leidimu- pataisytu, gerokai papildytu ir pagražėjusiu. Jis vertingas ir kaip reprezentacinis leidinys, kiekvienam gyventojui leidžiantis pajusti sustiprėjusį savigarbos jausmą. Pakoregavo autorė ir pavadinimą: naujoji jos knyga vadinasi “Lentvaris. Naujas požiūris į praeitį ir dabartį”.
Knygą Valentina vadina pasakojimu apie Lentvario praeitį ir dabartį. Šis pasakojimas prasideda nuo seniausių laikų ir trunka iki 2004-ųjų metų. 1850-aisiais vietovę, dabar vadinamą Lentvariu, nusipirko grafas Juzefas Tiškevičius. Nuo šių metų ir šio grafo ir prasideda Lentvario, kaip miesto, istorija. Būtent todėl Tiškevičių giminei (Juzefui, Vladislovui, Sofijai) knygoje skirtas ypatingas dėmesys.
Kitos knygos dalys pasakoja XIX a., XX a. ir XXI a. pradžios Lentvario istoriją.
Vienas svarbiausių XIX a. įvykių - geležinkelio stoties statyba. Kai stotis jau buvo pastatyta, joje veikė puiki kavinė, kurioje mėgo apsilankyti Peterburgo- Varšuvos traukinio keleiviai, mat traukinys stovėdavo Lentvaryje 5 minutes. 1914 metais Lentvario stotį aplankė imperatorienė Aleksandra Fiodorovna (imperatoriaus Nikolajaus II žmona) ir jos dukterys, vykusios sanitariniu traukiniu kaip gailestingosios seserys.
Šių dienų pasakojimai- tai mokyklų istorijos apžvalga, mokytojų ir sportininkų pasiekimai, meno kolektyvų veikla, pažintis su įdomiais žmonėmis.
Knygoje surinkta daug vertingų duomenų: istorinių ir mokslinių faktų, prisiminimų, iliustracijų, pasakojama apie garsius ir įdomius lentvariečius. Rengdama knygą autorė naudojosi 234 šaltiniais, praleido ne vieną valandą bažnyčių archyvuose, važinėjo po kitus miestus. Ji pateikia daug naujos, niekur lig šiol neskelbtos archyvinės medžiagos, dokumentų ir nuotraukų. Pirmą kartą čia išvysite E. Andre Lentvario parko plano akvarelinę kopiją, J.Tiškevičiaus vinių fabriko planą.
Kai kurie netikėti faktai nustebins daugelį skaitytojų. Sužinosite, pavyzdžiui, jog Vladislovas Tiškevičius, daug kam žinomas tik kaip grafas, buvo ir juristas, ir antikvaras, ir stomatologas, ir karo gydytojas, Pirmojo pasaulinio karo metu dvaro teritorijoje įrengęs ligoninę ir pats joje dirbęs. Vilniuje jis įsteigė greitosios medicininės pagalbos stotį, kuri buvo pirmoji Lietuvoje ir viena iš pirmųjų visoje carinėje Rusijoje.
Autorė apgailestauja, kad dėl pinigų stygiaus neturėjo galimybės pateikti visą medžiagą ir visas fotografijas, kurių dauguma yra unikalios, lig šiol niekur nepublikuotos. Tačiau ji mano, kad knygoje vis tiek kiekvienas ras tai, ko ieško. Vieni sužinos, kaip Lentvaryje gyventa anksčiau, kas čia vyko, kiti supras, kaip reikia mylėti savo kraštą, treti susimąstys, kuo mes skiriamės nuo kitų vietovių gyventojų. Vienas iš Valentinos tikslų, leidžiant šią knygą- atkreipti visuomenės dėmesį į nykstantį unikalų Lentvario dvaro sodybos ansamblį. Ji tikisi, kad knyga pakeis žmonių požiūrį į dvasinį, kultūrinį ir istorinį tautos paveldą, mokys jį mylėti bei saugoti. Galbūt Lentvaryje atsiras Tiškevičiaus gatvė.
Valentina knygoje pateikia istorinius faktus, tačiau sąmoningai vengia juos vertinti, šią erdvę palikdama užpildyti skaitytojui ir mokslo žmonėms. Be to, skaitytojai galės pažinti Valentiną ne tik kaip kraštotyrininkę, leidėją, bet ir kaip fotografę, nes visos nuotraukos, išskyrus archyvines, yra jos pačios. Atėjusieji į prezentaciją galėjo pasigrožėti Valentinos Banuševič 20 nuotraukų paroda „Miestas, kuriame gyvenu”.
Į knygos pristatymą Valentina pasikvietė savo knygos „veikėjus“: gyvenamąjį namą kaip Tiškevičių rūmų kopiją pasistačiusį Timofejų Ževžikovą, , metų mokytojos apdovanojimą pelniusią Danutą Budoriną, rytų kovų meistrus Viktorą, Petrą ir Praną Golovačius bei Valerijų Marčenkovą, 1- osios vidurinės mokyklos direktorių Vladimirą Pileckį ir Henriko Senkevičiaus vidurinės mokyklos direktorių Francišeką Žeromskį, „šviežiausio“ meninio kolektyvo „Randevu “ vadovę Boženą Beliak bei kitus žmones, vienaip ar kitaip prisidėjusius prie knygos gimimo.
Kruopštumu ir nesavanaudiškumu pasižyminti V. Banuševič nepamiršo padėkoti žmonėms, padėjusiems išleisti tokią svarbią knygą: redaktorei Liudmilai Stasiulevič, viršelio dizainerei Alinai Bogdanovič, vertėjoms Anai Oleškevič, Boženai Beliak, Irinai Lobko ir Aleksandrai Žuk bei kitiems. Knyga buvo išleista leidykloje „Barbora”, išspausdinta UAB „Trakų spaustuvė”. Autorė dėkinga spaustuvės darbuotojams Pranui Surintui, Valentinai Karankevičienei, Irenai Kazauskaitei už didelį indėlį, apipavidalinant ir spausdinant knygą. Seimo nario Vladimiro Volčioko dėka buvo surengtas knygos pristatymas. AB „Kilimai” direktorius Rimantas Kulys pažadėjo padengti dalį leidybos lėšų. Visiems atėjusiems autorė padovanojo po šviežutėlį leidinį.
Knyga apie Lentvarį išleista rusų, t.y. autorės gimtąja kalba. Vietinius gyventojus ši knyga, matyt, ne tik pradžiugino, bet ir sugėdino, nes kitos tautos, kito krašto- Rusijos – dukrai Lentvaris, regis, rūpi labiau nei patiems lentvariečiams. Gal todėl atėjusieji pasveikinti Valentinai atnešė ne tik gėlių, bet ir naujos medžiagos (trečiam leidimui!).
Antrąją knygą, kaip ir pirmąją, Valentina leido savo lėšomis, todėl jos tiražas tik 300 egzempliorių. Tačiau knygą bus galima rasti Trakų ir Lentvario viešosiose bibliotekose arba nusipirkti iš autorės. Jeigu jums pavyks įsigyti šią bibliografinę retenybę, tikrai nesigailėsite.
.
Galinos Blaževičienės nuotr.
Knygos autorė Valentina Banuševič su artimiausiais pagalbininkais.
Knyga apie Lentvarį
“Lentvaris. Tariu šį žodį su didžiausia pagarba ir noriu, kad šitaip jį tartų ir kiti žmonės. Šiam miestui ir skiriu savo knygą- daugelio metų darbą”,- tokiais žodžiais kreipėsi į svečius Valentina Banuševič, pristatydama jos pačios parengtą ir išleistą knygą apie Lentvarį.
V. Banuševič gimė Chabarovske. Tame mieste baigė mokyklą, aukštuosius mokslus ir įgijo bibliotekininkės- bibliografės specialybę. Baigusi mokslą dirbo Magadano srityje, kur suvažiuodavo jaunuoliai iš visos buvusios Tarybų Sąjungos. Čia Valentina susipažino su būsimuoju vyru, gimusiu Lietuvoje, ir atvyko su juo gyventi į Lentvarį. Pradėjo dirbti 1-ojoje vidurinėje mokykloje bibliotekininke. Kaip ir dera išsilavinusiam žmogui, Valentina norėjo sužinoti kuo daugiau apie vietovę, kurioje gyvens, pažinti krašto žmones ir kultūrą. Tačiau sužinojo tik tiek, kad apie Lentvarį… nėra jokio leidinio. Esanti medžiaga išbarstyta, nesusisteminta, kita dulka archyvuose ar gyvuoja tik žmonių atmintyje. Taip bibliofilei Valentinai, susiejusiai savo gyvenimą su knygomis, ir kilo mintis rinkti kraštotyrinę medžiagą. Šio darbo ji ėmėsi prieš keliolika metų. O kadangi per visus tuos metus joks leidinys apie miestą taip ir nepasirodė, tai Valentina, matydama, kaip savo garbe rūpinasi kiti miestai, ryžosi užpildyti šią spragą- visą surinktą kraštotyrinę medžiagą sudėti į vieną knygą. Taigi 2003-aisiais pasirodė pirmoji knygelė “Lentvaris”, kuri iškart tapo parankine mokytojams, moksleiviams, miesto šviesuoliams bei Lentvario svečiams.
Šiandien lentvariečiai jau gali džiaugtis antruoju, daug solidesniu, leidimu- pataisytu, gerokai papildytu ir pagražėjusiu. Jis vertingas ir kaip reprezentacinis leidinys, kiekvienam gyventojui leidžiantis pajusti sustiprėjusį savigarbos jausmą. Pakoregavo autorė ir pavadinimą: naujoji jos knyga vadinasi “Lentvaris. Naujas požiūris į praeitį ir dabartį”.
Knygą Valentina vadina pasakojimu apie Lentvario praeitį ir dabartį. Šis pasakojimas prasideda nuo seniausių laikų ir trunka iki 2004-ųjų metų. 1850-aisiais vietovę, dabar vadinamą Lentvariu, nusipirko grafas Juzefas Tiškevičius. Nuo šių metų ir šio grafo ir prasideda Lentvario, kaip miesto, istorija. Būtent todėl Tiškevičių giminei (Juzefui, Vladislovui, Sofijai) knygoje skirtas ypatingas dėmesys.
Kitos knygos dalys pasakoja XIX a., XX a. ir XXI a. pradžios Lentvario istoriją.
Vienas svarbiausių XIX a. įvykių - geležinkelio stoties statyba. Kai stotis jau buvo pastatyta, joje veikė puiki kavinė, kurioje mėgo apsilankyti Peterburgo- Varšuvos traukinio keleiviai, mat traukinys stovėdavo Lentvaryje 5 minutes. 1914 metais Lentvario stotį aplankė imperatorienė Aleksandra Fiodorovna (imperatoriaus Nikolajaus II žmona) ir jos dukterys, vykusios sanitariniu traukiniu kaip gailestingosios seserys.
Šių dienų pasakojimai- tai mokyklų istorijos apžvalga, mokytojų ir sportininkų pasiekimai, meno kolektyvų veikla, pažintis su įdomiais žmonėmis.
Knygoje surinkta daug vertingų duomenų: istorinių ir mokslinių faktų, prisiminimų, iliustracijų, pasakojama apie garsius ir įdomius lentvariečius. Rengdama knygą autorė naudojosi 234 šaltiniais, praleido ne vieną valandą bažnyčių archyvuose, važinėjo po kitus miestus. Ji pateikia daug naujos, niekur lig šiol neskelbtos archyvinės medžiagos, dokumentų ir nuotraukų. Pirmą kartą čia išvysite E. Andre Lentvario parko plano akvarelinę kopiją, J.Tiškevičiaus vinių fabriko planą.
Kai kurie netikėti faktai nustebins daugelį skaitytojų. Sužinosite, pavyzdžiui, jog Vladislovas Tiškevičius, daug kam žinomas tik kaip grafas, buvo ir juristas, ir antikvaras, ir stomatologas, ir karo gydytojas, Pirmojo pasaulinio karo metu dvaro teritorijoje įrengęs ligoninę ir pats joje dirbęs. Vilniuje jis įsteigė greitosios medicininės pagalbos stotį, kuri buvo pirmoji Lietuvoje ir viena iš pirmųjų visoje carinėje Rusijoje.
Autorė apgailestauja, kad dėl pinigų stygiaus neturėjo galimybės pateikti visą medžiagą ir visas fotografijas, kurių dauguma yra unikalios, lig šiol niekur nepublikuotos. Tačiau ji mano, kad knygoje vis tiek kiekvienas ras tai, ko ieško. Vieni sužinos, kaip Lentvaryje gyventa anksčiau, kas čia vyko, kiti supras, kaip reikia mylėti savo kraštą, treti susimąstys, kuo mes skiriamės nuo kitų vietovių gyventojų. Vienas iš Valentinos tikslų, leidžiant šią knygą- atkreipti visuomenės dėmesį į nykstantį unikalų Lentvario dvaro sodybos ansamblį. Ji tikisi, kad knyga pakeis žmonių požiūrį į dvasinį, kultūrinį ir istorinį tautos paveldą, mokys jį mylėti bei saugoti. Galbūt Lentvaryje atsiras Tiškevičiaus gatvė.
Valentina knygoje pateikia istorinius faktus, tačiau sąmoningai vengia juos vertinti, šią erdvę palikdama užpildyti skaitytojui ir mokslo žmonėms. Be to, skaitytojai galės pažinti Valentiną ne tik kaip kraštotyrininkę, leidėją, bet ir kaip fotografę, nes visos nuotraukos, išskyrus archyvines, yra jos pačios. Atėjusieji į prezentaciją galėjo pasigrožėti Valentinos Banuševič 20 nuotraukų paroda „Miestas, kuriame gyvenu”.
Į knygos pristatymą Valentina pasikvietė savo knygos „veikėjus“: gyvenamąjį namą kaip Tiškevičių rūmų kopiją pasistačiusį Timofejų Ževžikovą, , metų mokytojos apdovanojimą pelniusią Danutą Budoriną, rytų kovų meistrus Viktorą, Petrą ir Praną Golovačius bei Valerijų Marčenkovą, 1- osios vidurinės mokyklos direktorių Vladimirą Pileckį ir Henriko Senkevičiaus vidurinės mokyklos direktorių Francišeką Žeromskį, „šviežiausio“ meninio kolektyvo „Randevu “ vadovę Boženą Beliak bei kitus žmones, vienaip ar kitaip prisidėjusius prie knygos gimimo.
Kruopštumu ir nesavanaudiškumu pasižyminti V. Banuševič nepamiršo padėkoti žmonėms, padėjusiems išleisti tokią svarbią knygą: redaktorei Liudmilai Stasiulevič, viršelio dizainerei Alinai Bogdanovič, vertėjoms Anai Oleškevič, Boženai Beliak, Irinai Lobko ir Aleksandrai Žuk bei kitiems. Knyga buvo išleista leidykloje „Barbora”, išspausdinta UAB „Trakų spaustuvė”. Autorė dėkinga spaustuvės darbuotojams Pranui Surintui, Valentinai Karankevičienei, Irenai Kazauskaitei už didelį indėlį, apipavidalinant ir spausdinant knygą. Seimo nario Vladimiro Volčioko dėka buvo surengtas knygos pristatymas. AB „Kilimai” direktorius Rimantas Kulys pažadėjo padengti dalį leidybos lėšų. Visiems atėjusiems autorė padovanojo po šviežutėlį leidinį.
Knyga apie Lentvarį išleista rusų, t.y. autorės gimtąja kalba. Vietinius gyventojus ši knyga, matyt, ne tik pradžiugino, bet ir sugėdino, nes kitos tautos, kito krašto- Rusijos – dukrai Lentvaris, regis, rūpi labiau nei patiems lentvariečiams. Gal todėl atėjusieji pasveikinti Valentinai atnešė ne tik gėlių, bet ir naujos medžiagos (trečiam leidimui!).
Antrąją knygą, kaip ir pirmąją, Valentina leido savo lėšomis, todėl jos tiražas tik 300 egzempliorių. Tačiau knygą bus galima rasti Trakų ir Lentvario viešosiose bibliotekose arba nusipirkti iš autorės. Jeigu jums pavyks įsigyti šią bibliografinę retenybę, tikrai nesigailėsite.
.
Galinos Blaževičienės nuotr.
Knygos autorė Valentina Banuševič su artimiausiais pagalbininkais.
Aušra Girdziušienė "Kovų meno meistro pamokos"
Aušra Girdziušienė
Kovų meno meistro pamokos
Lietuvoje- pasaulinio garso aikido meistras iš Japonijos Liepos pabaigoje Vilniuje įvyko penkias dienas trukę tarptautiniai japonų kovos meno aikido renginiai -seminaras ir pirmasis Lietuvos Aikido AIKIKAI festivalis. Savo patirtimi ir paslaptimis pasidalyti su Lietuvos „aikidokais“ į juos atvyko ypatingas svečias iš aikido lopšio Japonijos- aukščiausio tarptautinio rango instruktorius, garsus pasaulyje 7 dano Aikido AIKIKAI meistras, AIKIKAI Fondo Pasaulinio Aikido centro treneris ir trenerių skyriaus vadovas Shoji Seki. Drauge su juo lankėsi Marina Karpova- 5 dano meistrė, Maskvos „Koinobori“ klubo prezidentė ir vyriausioji trenerė, Rusijos Aikido AIKIKAI federacijos viceprezidentė.
Lentvariečių pagalba
Šis Shoji Seki apsilankymas Lietuvoje nėra pirmas. Tačiau anksčiau jis tik pravažiuodamas galėdavo skirti Lietuvos „aikidokams“ vos 2-3 pamokas kaip labdarą. Norintys tobulintis turėdavo važiuoti į Lenkiją ar kitas valstybes. Šiemet Shoji Seki atvyko oficialiai. Renginius organizavo Japonijos ambasada Lietuvoje ir Aikido AIKIKAI asociacija „Sūkurys“, globojo Lietuvos Aikido AIKIKAI federacija bei Rytų kovos menų ir kultūros centras „Satori“.
Meistro atvykimu į Lietuvą ir kitais reikalais daug rūpinosi Lietuvos Aikido AIKIKAI federacijos Lentvario sveikatingumo klubas „Pažinkim save“, jau daug metų pažįstamas miesto gyventojams kaip nuolatinis Lentvario sveikatingumo švenčių ir žygių organizatorius. Šio klubo dėka buvo ............................................................
Aikido kovos menui skirta 40 metų
Shoji Seki treniruojasi aikido jau apie 40 metų, todėl tikrai turi kuo pasidalyti. Daugiau kaip 30 metų jis dirba treneriu Pasauliniam aikido centrui priklausančiuose klubuose, šiuo metu dėsto kovos meną keliose pagrindinėse grupėse, veda akademijos kursus, kuruoja kelių universitetų klubus, yra instuktorių skyriaus vadovas. Shoji Seki veda aikido seminarus daugelyje užsienio šalių (Prancūzijoje, Brazilijoje, Izraelyje, Naujojoje Zelandijoje, Rusijoje ir kt.). Daugiametė patirtis, unikali dėstymo metodika bei ypatinga rytietiška pagarba leidžia tiksliai ir suprantamai paaiškinti aikido techniką net pradedantiesiems. Anot sveikatingumo klubo „Pažinkim save“ prezidento Valerijaus Marčenkovo, šis mokytojas pasižymi ypatingu gebėjimu savo meną perduoti net be žodžių, todėl jo pamokos turi nepaprastai didelė vertę kiekvienam „aikidokui“.
Japonijos tradicija, prigijusi Lietuvoje
Aikido kovos menas populiarus visame pasaulyje. Jis padeda tobulėti fiziškai ir dvasiškai, išlaikyti pusiausvyrą nepastoviame pasaulyje, tinka vyrui ir moteriai, vaikui ir garbaus amžiaus žmogui. Aikido negalima laikyti sportu, nes čia nėra varžybų, dirbama poroje visiškai pasitikint savo porininku. Tai savigynos menas, kuris ugdo valią ir discipliną, moko išnaudoti priešininko jėgą prieš jį patį, bet neskatina agresijos. Būtent dėl šių priežasčių aikido menas, turintis gilias šaknis Japonijoje, prigijo ir Lietuvoje.
Lietuvoje aikido propaguojamas nuo kovų draudimo laikotarpio. Dabartinės federacijos prezidentas Pranas Golovač jau tuomet ieškojo vienminčių ir užmezgė ryšius su Maskvos „Koinobori“ klubo prezidente Marina Karpova, o vėliau ir su mokytoju Shoji Seki.
Istoriškai susiklosčiusios aplinkybės lėmė, kad Lietuvoje veikia kelios aikido organizacijos, kurios yra pakankamai izoliuotos, todėl šis seminaras ir festivalis turėtų būti pirmasis žingsnis visų aikido organizacijų bendradarbiavimo link.
Pirmasis aikido festivalis
Rengėjai tikisi, kad jų sumanymas taps gražia tradicija ir populiarins vieną gražiausių japonų kovos menų - aikido, todėl surengė pirmąjį aikido festivalį. Jame buvo galima matyti skirtingas technikas, Lietuvos ir užsienio aikido AIKIKAI pasirodymus – pradedančiųjų, pažengusiųjų „aikidokų“ ir profesionalių trenerių programas, taip pat japonų kaligrafijos pristatymą, Vietnamo kovos meno NIAT-NAM ir būgnelių „Aikido drums“ pasirodymą.
Kovų meno meistro pamokos
Lietuvoje- pasaulinio garso aikido meistras iš Japonijos Liepos pabaigoje Vilniuje įvyko penkias dienas trukę tarptautiniai japonų kovos meno aikido renginiai -seminaras ir pirmasis Lietuvos Aikido AIKIKAI festivalis. Savo patirtimi ir paslaptimis pasidalyti su Lietuvos „aikidokais“ į juos atvyko ypatingas svečias iš aikido lopšio Japonijos- aukščiausio tarptautinio rango instruktorius, garsus pasaulyje 7 dano Aikido AIKIKAI meistras, AIKIKAI Fondo Pasaulinio Aikido centro treneris ir trenerių skyriaus vadovas Shoji Seki. Drauge su juo lankėsi Marina Karpova- 5 dano meistrė, Maskvos „Koinobori“ klubo prezidentė ir vyriausioji trenerė, Rusijos Aikido AIKIKAI federacijos viceprezidentė.
Lentvariečių pagalba
Šis Shoji Seki apsilankymas Lietuvoje nėra pirmas. Tačiau anksčiau jis tik pravažiuodamas galėdavo skirti Lietuvos „aikidokams“ vos 2-3 pamokas kaip labdarą. Norintys tobulintis turėdavo važiuoti į Lenkiją ar kitas valstybes. Šiemet Shoji Seki atvyko oficialiai. Renginius organizavo Japonijos ambasada Lietuvoje ir Aikido AIKIKAI asociacija „Sūkurys“, globojo Lietuvos Aikido AIKIKAI federacija bei Rytų kovos menų ir kultūros centras „Satori“.
Meistro atvykimu į Lietuvą ir kitais reikalais daug rūpinosi Lietuvos Aikido AIKIKAI federacijos Lentvario sveikatingumo klubas „Pažinkim save“, jau daug metų pažįstamas miesto gyventojams kaip nuolatinis Lentvario sveikatingumo švenčių ir žygių organizatorius. Šio klubo dėka buvo ............................................................
Aikido kovos menui skirta 40 metų
Shoji Seki treniruojasi aikido jau apie 40 metų, todėl tikrai turi kuo pasidalyti. Daugiau kaip 30 metų jis dirba treneriu Pasauliniam aikido centrui priklausančiuose klubuose, šiuo metu dėsto kovos meną keliose pagrindinėse grupėse, veda akademijos kursus, kuruoja kelių universitetų klubus, yra instuktorių skyriaus vadovas. Shoji Seki veda aikido seminarus daugelyje užsienio šalių (Prancūzijoje, Brazilijoje, Izraelyje, Naujojoje Zelandijoje, Rusijoje ir kt.). Daugiametė patirtis, unikali dėstymo metodika bei ypatinga rytietiška pagarba leidžia tiksliai ir suprantamai paaiškinti aikido techniką net pradedantiesiems. Anot sveikatingumo klubo „Pažinkim save“ prezidento Valerijaus Marčenkovo, šis mokytojas pasižymi ypatingu gebėjimu savo meną perduoti net be žodžių, todėl jo pamokos turi nepaprastai didelė vertę kiekvienam „aikidokui“.
Japonijos tradicija, prigijusi Lietuvoje
Aikido kovos menas populiarus visame pasaulyje. Jis padeda tobulėti fiziškai ir dvasiškai, išlaikyti pusiausvyrą nepastoviame pasaulyje, tinka vyrui ir moteriai, vaikui ir garbaus amžiaus žmogui. Aikido negalima laikyti sportu, nes čia nėra varžybų, dirbama poroje visiškai pasitikint savo porininku. Tai savigynos menas, kuris ugdo valią ir discipliną, moko išnaudoti priešininko jėgą prieš jį patį, bet neskatina agresijos. Būtent dėl šių priežasčių aikido menas, turintis gilias šaknis Japonijoje, prigijo ir Lietuvoje.
Lietuvoje aikido propaguojamas nuo kovų draudimo laikotarpio. Dabartinės federacijos prezidentas Pranas Golovač jau tuomet ieškojo vienminčių ir užmezgė ryšius su Maskvos „Koinobori“ klubo prezidente Marina Karpova, o vėliau ir su mokytoju Shoji Seki.
Istoriškai susiklosčiusios aplinkybės lėmė, kad Lietuvoje veikia kelios aikido organizacijos, kurios yra pakankamai izoliuotos, todėl šis seminaras ir festivalis turėtų būti pirmasis žingsnis visų aikido organizacijų bendradarbiavimo link.
Pirmasis aikido festivalis
Rengėjai tikisi, kad jų sumanymas taps gražia tradicija ir populiarins vieną gražiausių japonų kovos menų - aikido, todėl surengė pirmąjį aikido festivalį. Jame buvo galima matyti skirtingas technikas, Lietuvos ir užsienio aikido AIKIKAI pasirodymus – pradedančiųjų, pažengusiųjų „aikidokų“ ir profesionalių trenerių programas, taip pat japonų kaligrafijos pristatymą, Vietnamo kovos meno NIAT-NAM ir būgnelių „Aikido drums“ pasirodymą.
Aušra Girdziušienė "Kelias į svajonių kalną" - apie Niat-Nam naujametinį spektaklį
Aušra Girdziušienė
Kelias į svajonių kalną
„...Siekti esmės, o ne formos, įvaldant formą, neužmiršti, kad esmė slepiasi už išorės...“ – tai vienas iš Niat-Nam „dekalogo“ priesakų, t.y. pagrindinių Niat-Nam principų...Iki XX amžiaus devintojo dešimtmečio Niat-Nam Vietname egzistavo kaip šeimyninė kovos menų mokykla. Vietnamo istorija tęsiasi jau kelis tūkstantmečius. Per tą laiką Vietnamo žmonės patyrė gausybę karų bei konfliktų ir ištvėrė tokių galingų užkariautojų kaip kinai ir mongolai puolimus. Jiems teko kovoti už nepriklausomybę ir naujaisiais laikais, todėl kovos menai šios šalies kultūrai yra ypač svarbūs. Vietnamo teritorijoje per amžius vystėsi ir bendras šaknis su kinais turintys kovos menai, ir grynos vietnamietiškos kovos menų rūšys. Viena iš jų, senuosius laikus menanti šeimyninės kovos menų mokykla - Niat-Nam. Niat-Nam mokykla paplito už Vietnamo ribų. Nors Niat-Nam mokyklos vystymosi kelias buvo sudėtingas, ji neišnyko ir nevirto vien tik kovine sistema. Niat-Nam perėmė įvairių kartų meistrų, siekusių harmoningai ugdyti ir derinti fizines ir dvasines žmogaus savybes, išmintį. Mokymasis Niat-Nam mokykloje pagrįstas paprastais ir racionaliais principais, susiformavusiais per ilgus mokyklos egzistavimo metus. Senovės meistrai sako: „Gerdamas vandenį, prisimink jo šaltinį“ – taigi negalima pamiršti, kad mokyklos meistrai per ilgus amžius žinias kaupė krauju ir prakaitu.
Niat-Nam mokyklos tėvynė yra Tiau-choan ir Tiau-ai žemės, užkirtusios kinų invaziją į Vietnamo pietus.
Lietuvos Niat-Nam federacija įkurta 1999 metais. Federacijos veikla yra labai įvairi: plėtojamas Vietnamo tradicinis kovos menas Niat-Nam, vedamos treniruotės vaikams ir suaugusiesiems, organizuojamos parodomosios programos, seminarai ir stovyklos. Lietuvos Niat-Nam federacijos treneriai turi didelės treniravimo ir kovos menų dėstymo patirties, jie yra atestuoti Niat-Nam mokyklos specialistai, įgiję aukštąjį pedagoginį išsilavinimą. Treniruotės vedamos darželių ir pradinių mokyklų vaikams. Ypatingas dėmesys skiriamas vaikų sveikatai ir imuninei sistemai stiprinti, naudojami bendrieji stiprinamieji ir lavinamieji pratimai bei specialūs Niat-Nam bazinės technikos pratimai, taip pat ugdoma vaikų plastika ir koordinacija. Treniruotėse jaunesniojo amžiaus vaikams pasitelkiama daug žaismingų pratimų, lavinami vaikų kūrybiniai gabumai. Be to, treniruojantis Niat-Nam akcentuojama disciplina.
Vyresnių klasių mokiniai bei studentai treniruotėse mokosi specialių Niat-Nam technikos pratimų: treniruojamasi su tradiciniais ginklais, atliekami kvėpavimo pratimai pagal Niat-Nam sveikatingumo kryptį. Pasitelkiami ir kovinio parengimo elementai: darbas poromis, laisvos dvikovos, treniruotės su daiktais – maišeliais, „letenomis“ ir kt. Didelis dėmesys skiriamas bendrajam fiziniam parengimui, lankstumui, akrobatikai.
Treniruotėse vyresniems žmonėms atsižvelgiama į amžiaus ir individualius ypatumus. Treniruočių pagal Niat-Nam sveikatingumo kryptį programą sudaro meditacijos, relaksacijos ir kvėpavimo pratimai, pratimai pagal Kchi-kong ir Noi-kong – specialias Niat-Nam darbo su vidinėmis žmogaus energijomis technikas. Taip pat čia mokomasi Niat-Nam technikos, treniruojamasi su tradiciniais ginklais, atliekami bendrieji stiprinamieji pratimai, dalijamasi žiniomis apie sveiką mitybą, Rytų refleksoterapiją ir masažą.
Lietuvos Niat-Nam federacija jau daugiau nei dešimt metų organizuoja teatralizuotas šventes vaikams ir jų tėveliams. Ir tai išties šventės! Kas pabuvojo gruodžio 15 dieną Vilniaus kultūros, pramogų ir sporto rūmuose, tuo įsitikino – pilnutėlėje salėje vyresnieji laikė vaikus ant kelių, kad užtektų vietų plūstantiems žiūrovams, kiti sėdo ant pakylų, grindų, stovėjo prisiplakę prie sienų. Ir taip du kartus tądien. Tai ne pirmas toks gausus žiūrovų ir Niat-Nam gerbėjų antplūdis šios sportinės organizacijos organizuotų švenčių metu. Salė aidėjo nuo audringų plojimų bei amo netekę žiūrovai mirtinos tylos minutėmis žiūrėjo kas vyksta scenoje. Apie pusantro tūkstančio žiūrovų pamatė Rytų kovos meno Niat-Nam techniką, akrobatikos, lankstumo ar ypatingų Kchi-chong numerių - atlikėjai basi vaikščiojo ant stiklų šukių, stovėjo ant lentoje prikaltų vinių, buvo guldomi vėl ant šukių, o ant jų daužomos betoninės 80-90 kilogramų sveriančios betoninės plytos. Rytietiškų spalvų prisodrintoje scenoje stebino vaikų ir suaugusių sportininkų plastiškai atliekami besiplaikstantys Niat-Nam parodomieji kovų siužetai. Sunku kartais buvo suvokti kur baigiasi vaidyba ir prasideda teniruotėse atidirbtų judesių visuma. Didžiulį įspūdį žiūrovams, ypač vaikams, paliko improvizuotos kovų scenos, kuriose sportininkai-artistai kūnų lankstumu pranoko cirko profesionalus, gyvenančius scenoje ir vaidyboje. Kas matė tos dienos du pasirodymus, pastebėjo, kad kai kurie siužetai mažumėlę skyrėsi, tikriau, kai kurie vaidybos ar kovos meno momentai buvo pačių sportininkų pakeisti, prisitaikant prie esamos sceninės situacijos. Tai rodo sportininkų ne aklą ištreniruoto judesio atmintį, bet ir laisvą kūrybą, net improvizaciją. Kovos menų principai buvo iliustruojami senovinėmis Vietnamo legendomis, kurias savo knygoje „Kovos menas Niat-Nam“ užrašė Niat-Nam mokyklos vadovas profesorius Ngo Suan Bin.
LNF trenerių kolektyvas ir administracija, vadovaujami federacijos prezidento ir vyriausiojo trenerio Petro Golovač, sutelkė apie100 federacijos narių kurti šio renginio. Įvairaus amžiaus dalyviams (vaikams net nuo vienerių metų amžiaus, paaugliams, jaunimui ir sveikatingumo grupės atstovams) spektaklis „Kelias į svajonių kalną“ tapo puikia galimybe atskleisti savo gabumus – jie ne tik vaidino ir rodė kovinę techniką, bet ir piešė dekoracijas, grimavo, rūpinosi muzika, kūrė trumpus filmukus.
Norisi paminėti tuos, kurie tiesiogiai prisidėjo prie šio meno kūrinio, o gal dovanos vilniečiams ir jų svečiams artėjančių švenčių proga. Ir, sutikit, perskaitę jų vardus, mes nors mintyse padėkosime jiems už nuostabias akimirkas kopiant kartu į Svajonių Kalną 2008 metais. Ir nesvarbu, status jis bus, ar lėkštas, svarbiausia reikia atsiminti: siekti esmės, o ne formos, įvaldant formą, neužmiršti, kad esmė slepiasi už išorės...
Tad štai jie, jūsų plydovai: projekto vadovas ir įkvėpėjas – LNF prezidentas ir vyriausiasis treneris Petras Golovač, prodiuseris – LNF viceprezidentas ir vyresnysis treneris Deividas Vaškelis. Scenarijų kūrė Edita Babkovskienė, Petras Golovač ir trenerių kolektyvas, režisavo ir scenas kūrė Petras Golovač, Deividas Vaškelis, Veronika Byčenko, Valerij Kušelevič. Aktorius ruošė treneriai Artūras Lugovskij, Aleksandr Abramov, instruktoriai Alfonsas Filipovičius, Karolis Ustila ir kaskadininkas, Aikido Aikikai asociacijos „Sūkurys“ narys Slava Samuchov. Muziką parinko Vladimir Kučeriavyj, vaizdo medžiagą sukūrė Adomas Miklys ir Karolis Daujotas, choreografiją – Veronika Byčenko, kostiumus – Lena Kotik ir Veronika Byčenko, grimą ir dekoracijas – Petras Golovač, Eglė Selevičiūtė, Tatjana Stavickaja, Irina Kušelevič, Vaiva Vaišvilaitė, Veronika Byčenko. Pagrindinius vaidmenis atliko Karolis Ustila, Michail Somkin, Edvinas Brasas, Kira Purlytė (mokytojai), Adomas Miklys, Agota Bialobžeskytė, Sergej Mogiš, Mantas Švabavičius, Marius Janušonis, Jonas Jarutis, Viačeslav Filipovičius (mokiniai).
Šio nuostabaus spektaklio organizatoriai savo vardu nori padėkoti ir tiems, kurie prisidėjo prie naujametinės šventės gimimo. Pasak organizatorių, ši šventė nebūtų įvykusi be rėmėjų pagalbos. LNF nuoširdžiai dėkoja Vladimirui Orechovui, Tadui Neverovskiui, „Vision“ kompanijos pradininkei Lietuvoje Ingai Krukauskienei, UAB „Dalca“, „Ryšių statyba“, „Miollerauto“, vegetariško maisto restoranui „Balti Drambliai“, įgarsinimo ir apšvietimo firmai „Solist“ bei draugams ir bendraminčiams ekskliuzyvinių baldų gamintojai bendrovei „Evaldo Merkaba“ ir jos vadovams Dmitrijui Byčenko ir Evaldui Motiejūnui, Lietuvos fotomenininkų sąjungos nariui fotomenininkui Alfredui Girdziušui, Lietuvos Aikido Aikikai federacijai, vadovaujamai Prano Golovač ir Aikido Aikikai sveikatingumo klubui „Pažinkim save“, vadovaujamam Valerijaus Marčenkovo
Kelias į svajonių kalną
„...Siekti esmės, o ne formos, įvaldant formą, neužmiršti, kad esmė slepiasi už išorės...“ – tai vienas iš Niat-Nam „dekalogo“ priesakų, t.y. pagrindinių Niat-Nam principų...Iki XX amžiaus devintojo dešimtmečio Niat-Nam Vietname egzistavo kaip šeimyninė kovos menų mokykla. Vietnamo istorija tęsiasi jau kelis tūkstantmečius. Per tą laiką Vietnamo žmonės patyrė gausybę karų bei konfliktų ir ištvėrė tokių galingų užkariautojų kaip kinai ir mongolai puolimus. Jiems teko kovoti už nepriklausomybę ir naujaisiais laikais, todėl kovos menai šios šalies kultūrai yra ypač svarbūs. Vietnamo teritorijoje per amžius vystėsi ir bendras šaknis su kinais turintys kovos menai, ir grynos vietnamietiškos kovos menų rūšys. Viena iš jų, senuosius laikus menanti šeimyninės kovos menų mokykla - Niat-Nam. Niat-Nam mokykla paplito už Vietnamo ribų. Nors Niat-Nam mokyklos vystymosi kelias buvo sudėtingas, ji neišnyko ir nevirto vien tik kovine sistema. Niat-Nam perėmė įvairių kartų meistrų, siekusių harmoningai ugdyti ir derinti fizines ir dvasines žmogaus savybes, išmintį. Mokymasis Niat-Nam mokykloje pagrįstas paprastais ir racionaliais principais, susiformavusiais per ilgus mokyklos egzistavimo metus. Senovės meistrai sako: „Gerdamas vandenį, prisimink jo šaltinį“ – taigi negalima pamiršti, kad mokyklos meistrai per ilgus amžius žinias kaupė krauju ir prakaitu.
Niat-Nam mokyklos tėvynė yra Tiau-choan ir Tiau-ai žemės, užkirtusios kinų invaziją į Vietnamo pietus.
Lietuvos Niat-Nam federacija įkurta 1999 metais. Federacijos veikla yra labai įvairi: plėtojamas Vietnamo tradicinis kovos menas Niat-Nam, vedamos treniruotės vaikams ir suaugusiesiems, organizuojamos parodomosios programos, seminarai ir stovyklos. Lietuvos Niat-Nam federacijos treneriai turi didelės treniravimo ir kovos menų dėstymo patirties, jie yra atestuoti Niat-Nam mokyklos specialistai, įgiję aukštąjį pedagoginį išsilavinimą. Treniruotės vedamos darželių ir pradinių mokyklų vaikams. Ypatingas dėmesys skiriamas vaikų sveikatai ir imuninei sistemai stiprinti, naudojami bendrieji stiprinamieji ir lavinamieji pratimai bei specialūs Niat-Nam bazinės technikos pratimai, taip pat ugdoma vaikų plastika ir koordinacija. Treniruotėse jaunesniojo amžiaus vaikams pasitelkiama daug žaismingų pratimų, lavinami vaikų kūrybiniai gabumai. Be to, treniruojantis Niat-Nam akcentuojama disciplina.
Vyresnių klasių mokiniai bei studentai treniruotėse mokosi specialių Niat-Nam technikos pratimų: treniruojamasi su tradiciniais ginklais, atliekami kvėpavimo pratimai pagal Niat-Nam sveikatingumo kryptį. Pasitelkiami ir kovinio parengimo elementai: darbas poromis, laisvos dvikovos, treniruotės su daiktais – maišeliais, „letenomis“ ir kt. Didelis dėmesys skiriamas bendrajam fiziniam parengimui, lankstumui, akrobatikai.
Treniruotėse vyresniems žmonėms atsižvelgiama į amžiaus ir individualius ypatumus. Treniruočių pagal Niat-Nam sveikatingumo kryptį programą sudaro meditacijos, relaksacijos ir kvėpavimo pratimai, pratimai pagal Kchi-kong ir Noi-kong – specialias Niat-Nam darbo su vidinėmis žmogaus energijomis technikas. Taip pat čia mokomasi Niat-Nam technikos, treniruojamasi su tradiciniais ginklais, atliekami bendrieji stiprinamieji pratimai, dalijamasi žiniomis apie sveiką mitybą, Rytų refleksoterapiją ir masažą.
Lietuvos Niat-Nam federacija jau daugiau nei dešimt metų organizuoja teatralizuotas šventes vaikams ir jų tėveliams. Ir tai išties šventės! Kas pabuvojo gruodžio 15 dieną Vilniaus kultūros, pramogų ir sporto rūmuose, tuo įsitikino – pilnutėlėje salėje vyresnieji laikė vaikus ant kelių, kad užtektų vietų plūstantiems žiūrovams, kiti sėdo ant pakylų, grindų, stovėjo prisiplakę prie sienų. Ir taip du kartus tądien. Tai ne pirmas toks gausus žiūrovų ir Niat-Nam gerbėjų antplūdis šios sportinės organizacijos organizuotų švenčių metu. Salė aidėjo nuo audringų plojimų bei amo netekę žiūrovai mirtinos tylos minutėmis žiūrėjo kas vyksta scenoje. Apie pusantro tūkstančio žiūrovų pamatė Rytų kovos meno Niat-Nam techniką, akrobatikos, lankstumo ar ypatingų Kchi-chong numerių - atlikėjai basi vaikščiojo ant stiklų šukių, stovėjo ant lentoje prikaltų vinių, buvo guldomi vėl ant šukių, o ant jų daužomos betoninės 80-90 kilogramų sveriančios betoninės plytos. Rytietiškų spalvų prisodrintoje scenoje stebino vaikų ir suaugusių sportininkų plastiškai atliekami besiplaikstantys Niat-Nam parodomieji kovų siužetai. Sunku kartais buvo suvokti kur baigiasi vaidyba ir prasideda teniruotėse atidirbtų judesių visuma. Didžiulį įspūdį žiūrovams, ypač vaikams, paliko improvizuotos kovų scenos, kuriose sportininkai-artistai kūnų lankstumu pranoko cirko profesionalus, gyvenančius scenoje ir vaidyboje. Kas matė tos dienos du pasirodymus, pastebėjo, kad kai kurie siužetai mažumėlę skyrėsi, tikriau, kai kurie vaidybos ar kovos meno momentai buvo pačių sportininkų pakeisti, prisitaikant prie esamos sceninės situacijos. Tai rodo sportininkų ne aklą ištreniruoto judesio atmintį, bet ir laisvą kūrybą, net improvizaciją. Kovos menų principai buvo iliustruojami senovinėmis Vietnamo legendomis, kurias savo knygoje „Kovos menas Niat-Nam“ užrašė Niat-Nam mokyklos vadovas profesorius Ngo Suan Bin.
LNF trenerių kolektyvas ir administracija, vadovaujami federacijos prezidento ir vyriausiojo trenerio Petro Golovač, sutelkė apie100 federacijos narių kurti šio renginio. Įvairaus amžiaus dalyviams (vaikams net nuo vienerių metų amžiaus, paaugliams, jaunimui ir sveikatingumo grupės atstovams) spektaklis „Kelias į svajonių kalną“ tapo puikia galimybe atskleisti savo gabumus – jie ne tik vaidino ir rodė kovinę techniką, bet ir piešė dekoracijas, grimavo, rūpinosi muzika, kūrė trumpus filmukus.
Norisi paminėti tuos, kurie tiesiogiai prisidėjo prie šio meno kūrinio, o gal dovanos vilniečiams ir jų svečiams artėjančių švenčių proga. Ir, sutikit, perskaitę jų vardus, mes nors mintyse padėkosime jiems už nuostabias akimirkas kopiant kartu į Svajonių Kalną 2008 metais. Ir nesvarbu, status jis bus, ar lėkštas, svarbiausia reikia atsiminti: siekti esmės, o ne formos, įvaldant formą, neužmiršti, kad esmė slepiasi už išorės...
Tad štai jie, jūsų plydovai: projekto vadovas ir įkvėpėjas – LNF prezidentas ir vyriausiasis treneris Petras Golovač, prodiuseris – LNF viceprezidentas ir vyresnysis treneris Deividas Vaškelis. Scenarijų kūrė Edita Babkovskienė, Petras Golovač ir trenerių kolektyvas, režisavo ir scenas kūrė Petras Golovač, Deividas Vaškelis, Veronika Byčenko, Valerij Kušelevič. Aktorius ruošė treneriai Artūras Lugovskij, Aleksandr Abramov, instruktoriai Alfonsas Filipovičius, Karolis Ustila ir kaskadininkas, Aikido Aikikai asociacijos „Sūkurys“ narys Slava Samuchov. Muziką parinko Vladimir Kučeriavyj, vaizdo medžiagą sukūrė Adomas Miklys ir Karolis Daujotas, choreografiją – Veronika Byčenko, kostiumus – Lena Kotik ir Veronika Byčenko, grimą ir dekoracijas – Petras Golovač, Eglė Selevičiūtė, Tatjana Stavickaja, Irina Kušelevič, Vaiva Vaišvilaitė, Veronika Byčenko. Pagrindinius vaidmenis atliko Karolis Ustila, Michail Somkin, Edvinas Brasas, Kira Purlytė (mokytojai), Adomas Miklys, Agota Bialobžeskytė, Sergej Mogiš, Mantas Švabavičius, Marius Janušonis, Jonas Jarutis, Viačeslav Filipovičius (mokiniai).
Šio nuostabaus spektaklio organizatoriai savo vardu nori padėkoti ir tiems, kurie prisidėjo prie naujametinės šventės gimimo. Pasak organizatorių, ši šventė nebūtų įvykusi be rėmėjų pagalbos. LNF nuoširdžiai dėkoja Vladimirui Orechovui, Tadui Neverovskiui, „Vision“ kompanijos pradininkei Lietuvoje Ingai Krukauskienei, UAB „Dalca“, „Ryšių statyba“, „Miollerauto“, vegetariško maisto restoranui „Balti Drambliai“, įgarsinimo ir apšvietimo firmai „Solist“ bei draugams ir bendraminčiams ekskliuzyvinių baldų gamintojai bendrovei „Evaldo Merkaba“ ir jos vadovams Dmitrijui Byčenko ir Evaldui Motiejūnui, Lietuvos fotomenininkų sąjungos nariui fotomenininkui Alfredui Girdziušui, Lietuvos Aikido Aikikai federacijai, vadovaujamai Prano Golovač ir Aikido Aikikai sveikatingumo klubui „Pažinkim save“, vadovaujamam Valerijaus Marčenkovo
Užsisakykite:
Pranešimai (Atom)
Pranešimai
