2008-04-27

Aušra Girdziušienė "TEN, KUR MERGAITĖS GIMSTA KOVOTOJOMIS" ; Fotonuotraukų autorius Petras Golovač






















TEN, KUR MERGAITĖS GIMSTA KOVOTOJOMIS

Net 30 tūkstančių nuotraukų ir per kelias dienas neišpasakojami įspūdžiai. Tokių lauktuvių be visų kitų iš tolimos, spalvingos, pilnos kontrastų ir mažai pažįstamos šalies parsivežė devyni kovos meno Niat-Nam Lietuvos federacijos nariai, mėnesį laiko gyvenę Vietname ir pervažiavę jį visą - 1750 kilometrų nuo šiaurės iki pietų.
Nors grupė važiavo su labai konkrečiu žemišku tikslu – dalyvauti tradicinio kovos meno seminare ir pamatyti autentišką kovos techniką, tačiau šiandien kalba apie nuoširdžius žmones, neįprastą maistą, didelę pagarbą viskam ir pasikeitusį požiūrį į ...gėlę...
Savo įspūdžiais dalijasi trakietis Lietuvos Niat-Nam federacijos treneris Alikas Filipovičius ir lentvarietė administracijos darbuotoja Lena Kotik.
















Ką norėjote pamatyti šaltą vasario mėnesį tokiame tolimame krašte?
Alikas: Vykome į seminarą, nes norėjome kuo daugiau sužinoti apie mokyklą, kurios filosofijai pritariame ir palaikome. Norėjome atsidurti prie Niat-Nam kovos meno ištakų, kad galėtume ne teoriškai, o širdimi pajusti tradicijas, kultūrą, buitį, pamatyti tikrus mokytojo ir mokinio santykius. Norėjome pagyventi tarp paprastų žmonių, pamatyti gyvą, natūralų kraštą.
Tai pirma mūsų kelionė į Vietnamą per 14 federacijos veiklos metų, nes kelias tolimas -apie 10 tūkst. km. Iki šiol į seminarus ir susitikti su mokyklos vadovu profesoriumi Ngo Suan Bin važiuodavome į Maskvą.

Lena: Išvykome vasario mėnesį, nes reikėjo prisiderinti prie profesoriaus Ngo Suan Bin, kad jis tuo metu būtų Vietname. Be to, vasario 7 d. buvo švenčiami Naujieji metai. Tai pats gražiausias ir spalvingiausias metų laikas Vietname, ir žmonės tada patys linksmiausi.

Kokių naujametinių tradicijų galėtume ir mes iš jų išmokti?
Lena: Graži jų tradicija per Naujuosius nueiti į universitetą, seniausią mokymo įstaigą. Visai nesvarbu, ar tu ten mokeisi, ar ne. Jie mano, kad naujais metais žmogus turi gauti naujų žinių, todėl reikia ateiti į žinių šventovę, kad persismelktum šia dvasia. O kiekvienas mokinys (nesvarbu ko besimokytų) būtinai turi aplankyti savo mokytoją.
Kadangi čia labai svarbūs giminystės ryšiai, jaunimui privaloma nueiti pas tėvus, senelius. Todėl per Naujuosius metus vietnamiečiai iš viso pasaulio grįžta į savo namus.
Kaip ir kituose Rytų kraštuose ten daug fejerverkų, ryškių spalvų, jaunimas mėgsta dainuoti karaokė, groti gitaromis.

Daug kalbų girdėjome ir filmų matėme apie atsiskyrėlius Rytų mokytojus. Gal tai tik pasakos?
Alikas: Vaikystėje dažnai mėgindavau įsivaizduoti, kur ir kaip gyvena tikri kovų meistrai. Man atrodė, kad jie sunkiai pasiekiami, gyvena nuošaliai, kaime. Taip ir yra. Tikras meistras tave patikrins įvairiais būdais. Turi pavargti net kol jį pasieksi. Turi įrodyti, kad esi vertas jo dėmesio.
Mokytojas čia labai gerbiamas. Kai atvažiavome į vieną kaimą, jis, rodos, buvo tuštutėlis. Bet kai mokytojas pasiūlė mums pažiūrėti į jo mokinių techniką, jie susirinko per penkias minutes iš visų kampų. Atėjo apsirengę prastais, kasdieniniais drabužiais, bet atsinešė savo mokyklos uniformą – išskalbtą, išlygintą, sutvarkytą. Štai tokia turi būti pagarba mokyklai, kuriai priklausai.

Jūs važiavote pas savąjį mokytoją – profesorių Ngo Suan Bin?
Alikas: Niat-Nam rašytiniuose šaltiniuose minimas jau prieš aštuonis šimtus metų, tačiau net pačiame Vietname apie jį sužinota prieš nepilnus 30 metų, 1980-aisias, nes tai buvo įslaptintas kovos menas, perduodamas tik šeimose. Profesoriaus Ngo Suan Bin dėka Niat-Nam tapo žinomas pasauliui. Tuomet pas profesorių į vieną treniruotę ateidavo iki 10 tūkstančių žmonių. Mes ir lankėmės pas šį profesorių jo namuose, iš jo mokėmės tiesiogiai, be tarpininkų. Daug ką sužinojome naujo, nors visi esame susiję su įvairiais kovos menais jau daug metų.

Lena: Kai kuriuos judesius kartojome ištisas valandas, šimtus kartų. Judesys turi būti tobulas tarsi įgimtas, antraip nauda iš jo nedidelė, tu tik „šoki“. Mes, europiečiai, ne visada suprantame, kas tai yra kantrybė, kam jos reikia.
















Ar vietnamiečiai Niat-Nam meistrai priimtų jus į savo gretas?
Alikas: Mūsų federacijos vyriausiojo trenerio ir prezidento Petro Golovač mokimu dėka stengiamės neiškreipti Niat-Nam mokyklos technikos ir teisingai perprasti mokyklos filosofiją.

Rytuose daug įvairių kovos menų. Kiek dėmesio Vietname skiriama Niat-Nam kovai?
Lena: Niat-Nam tradicijos saugomos daugelyje vietovių. Kiekvienas meistras turi savo ypatingą techniką, tarsi „specializaciją“. Yra kumščio, lazdos, kardo meistrai. Visi jie turi savo mokinių. Labiausiai mus sužavėjo Bin Din provincija, kur visi gyventojai – vaikai, vyrai, moterys, senukai treniruojasi kovos menus.

Alikas: Mergaitei tik dvylika metų, bet tu prieš save matai ne vaiką, o kovotoją. Panašiai atrodė ir šešerių metų berniukas, kuris pasirodė su mažu, tarsi vaikišku kardu. Lietuvoje tokio amžiaus vaikai nuo pūstelėjimo apsiverks, o tas stovi nesitraukdamas. Vien jų žvilgsnį pamatęs supranti, kad jie nepasiduos, nors stovi prieš kelis stiprius suaugusius vyrus. Kai matai tokią vidinę jėgą ir tokį pasiryžimą, supranti – jie gimę kovotojais. Supranti, kodėl neįmanoma nugalėti Vietnamo, nors visa šios šalies istorija – vien karai.
Yra meistrų, kurie net įžengę į devintą gyvenimo dešimtmetį plikomis rankomis trupina cementinius stulpus, nes iki gilios senatvės išlaiko ypatingą jėgą. Net tokio amžiaus būdami jie treniruoja mokinius.

Ar mėginote susiremti, parungtyniauti?
Lena: Jų kitos tradicijos. Mes svečiai, todėl mus tik pagerbs: priims, parodys kas geriausia, papasakos, pavaišins, bet rankos prieš svečią nepakels nei juokais, nei žaisdami, nei pasivaržyti norėdami.

Kokia moters vieta, jeigu jos tokios tvirtos ir ryžtingos?
Alikas: Moterys labai gerbiamos. Viešėjome pas vieną iš meistrų. Paklaustas apie žmoną, jis pradėjo pasakoti apie ją atsistojęs. Jis nebijojo visiems prisipažinti, kad tik žmonos dėka toks tapo. Pačiais sunkiausiais gyvenimo momentais, kai jis jau būdavo praradęs viltį, žmona savo padrąsinimais sugebėdavo jį uždegti ir priversdavo siekti tikslo. Kartais ji netgi atiduodavo paskutinius šeimos pinigus, kad tik galėtų padėti savo vyrui siekti meistriškumo.

Lena: Klausydami šitos istorijos mes vos neverkėme, nes tikrai žavėjomės žmonių sugebėjimu palaikyti vienas kitą, ir mokėjimu siekti tikslo. Tik iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad moterys prasčiau vertinamos. Vyrų draugijoje jos mažai rodosi, tuo labiau nedemonstruoja savo pranašumo, todėl atrodo tarsi nustumtos į antrą planą. Tačiau šeimose žmonių santykiai labai harmoningi, vyras moterį ne tik kad gerbia – jis ją dievina.

Gal šeimose nebūna ginčų?
Lena: Jeigu šeimoje ko nors nepasidalijama, dėl ko nors nesutariama, tuomet einama pas vyriausią narį – tėvą, senelį. Sutuoktiniai nesistengia „paimti viršų“, nelaiko savęs protingesniais už kitus, bet prašo išmintingo žmogaus patarimo ir jo klauso.
















Kuo dar ypatingi Niat-Nam gimtinės žmonės?
Lena: Vietnamo žmonės atviri ir nuoširdūs, ir šitas nuoširdumas visur labai jaučiamas. Jie labai mėgsta gyventi kartu, kolektyviai, visur jaučiamas jų solidarumas. Problemas sprendžia susirinkę visi kartu. Maži siauri namukai. Išeini į kiemą ir matai kaimyną. Žmonės labai smalsūs, norintys bendrauti. Labai džiaugiasi, jeigu svečiui patinka jų maistas ar gėrimai. Kiekvienuose namuose gaminama sava užpiltinė.
Namai nešildomi. Gyvenome viešbutyje, kur buvo vos 5 laipsniai šilumos. Jie žino, kad yra žiema, ir ji praeis. Tačiau jie neserga. Net nemačiau sloguojančių vaikų. Jiems svarbiausia šiltai laikyti krūtinę, o kojos gali būti basos. Taip vaikšto ir vaikai, ir suaugę.
Aišku, jie atsargūs žmonės, iškart nepuola draugauti. Bet mes atėjome su rekomendacijomis. Pabendravę su mumis, sužinoję ko norime, jie suprato, kad mūsų geri ketinimai, todėl parodė viską, ko prašėme.

Alikas: Sunkios gyvenimo sąlygos, neturtas, bet žmonės natūralūs, tikri ir neveidmainiaujantys. Skurdi šalis, bet jiems tai nėra svarbu. Nėra pavydo, kad kitas uždirba daugiau. Kiek turi, tiek jiems užtenka. Tik 30 metų ten nevyksta karas. Jie kariavo ir su amerikiečiais, ir su anglais, ir su prancūzais, ir su kinais, ir galėtų visų nekęsti. Bet visiems atleido, visus myli, netrokšta keršto, nori su visais
















O fizinis grožis?
Lena: Vietnamiečiai kramto tam tikrą augalą, nuo kurio dantys pasidengia juodomis apnašomis. Tai nėra gražu, tačiau dantys apsaugomi nuo bet kokio poveikio, ir iki gilios senatvės jie išlaiko sveikutėlius dantis.
Jų moterys mažos, smulkios ir liesos, tačiau dailininkai jas paprastai piešia labai „sultingas“, apkūnias, moteriškų formų. Matyt, jiems tokių norisi...
Žmonės atrodo jaunesni nei yra iš tikrųjų, nes visai kitokios jų mitybos tradicijos. Jie valgo šviežią augalinį maistą ar jūros gėrybes. Prieš pietus neskubėdami išgeria nemažą kiekį žaliosios arbatos. Rytais valgo makaronų sriubą, kurioje labai daug žalumynų. Pietums – ryžiai, nem arba žuvys, krevetės, krabai. Geria įvairiausių vaisių sultis. Vaisių įvairovė neįtikėtina, Mangai, kelių rūšių bananai, ananasai, drakono vaisiai ir tokie, kurių Lietuvoje nesam nei matę, nei girdėję, nei pavadinimus žinome. Manoma, kad vaisiai suteikia žmogui daugiau džiaugsmo, optimizmo ir gyvenimo aistros.
















Ką dar Vietname verta paragauti?
Alikas: Stengėmės paragauti visų patiekalų. Pats keisčiausias patiekalas, kurį valgėme, tai šuniena. Mes patys jo paprašėme. Jie valgo ją ne kasdien, tik per dideles šventes, kokius du kartus per metus, ir tik tam tikros veislės šunis. Mano, kad ši mėsa padeda apsivalyti sielai. Šuniena neskani, kieta ir tamsi, be to, prie jos paduodamas, švelniai tariant, nelabai skaniai kvepiantis padažas. O skaniausios man buvo jūros gėrybės. Jos visada šviežios ir labai įvairios. Niekaip negalėjome atsivalgyti vaisių. Ypač mango. Tokių skanių ir kvapnių Lietuvoje neteko net matyti. Visai kitas skonis, kitas kvapas.

Lena: Labai skani ir krokodilo mėsa. Ji rausvos spalvos, gražiai atrodanti, todėl kelia apetitą. Skoniu primena krevetes. O tradicinis jų patiekalas vadinamasis nem. Tai yra į ryžių popierių įvyniota žuvis ar mėsa, krabai, krevetės, gali būti ir vaisiai. Jis mirkomas ir valgomas su labai skaniu padažu. Sunku nupasakoti, nes mes net neturime tokių skonio derinių.

Kas jus labiausiai nustebino?
Alikas: Labiausiai - pagarba. Žmogui, Mokytojui, tikėjimui. Jie gerbia viską. Ypač savo šaknis: tėvus, protėvius, gimines, praeitį, tikėjimą. Net pačiuose kukliausiuose namuose per visą sieną yra šeimos altorius. Ta pagarba natūrali, ne dėl akių, nepriverstinė. Vyras ir žmona visada tariasi, nežemina vienas kito, nesistengia būti vienas už kitą pranašesni.
















Lena: Vietnamiečiai svarsto taip: mano gyvenimas yra mano tėvų, senelių nuopelnas. Iki to, ką aš pasiekiau, mane atvedė tėvai, seneliai, močiutės. Todėl vyresnis žmogus visada pagarboj. Net mirusius artimuosius daugelis laidoja savame kieme, kad galėtų prižiūrėti kapus. Kartais laidoja tuose pačiuose laukuose, kuriuose augina ryžius. Mirusių jie nebijo.















Alikas: Aplankėme labai daug šventyklų. Visos jos labai skirtingos, nėra dviejų vienodų. Kai kurios pastatytos vien iš medžio. Kai kurioms po septynis šimtus metų. Buvome šventykloje, kuri įrengta kalnų olose. Visose šventyklose vienuoliai vaišina žaliąja arbata.















Lena: Hue buvo politinė Vietnamo sostinė, paskutiniųjų trylikos imperatorių Nguyen buveinė. Šis miestas laikomas romantikų, dailininkų ir poetų miestu. Jame pačios svarbiausios – moterys. Apsilankėme imperatoriaus rūmuose kur galėjome pasipuošti tų laikų drabužiais ir nusifotografuoti. Nepaprastai graži gamta, kalnai tarsi iš atvirukų, džiunglės...















O kuo vietnamiečius nustebinote jūs?
Alikas: Į mus jie iškart žiūrėjo nepatikliai. Manė: juk čia europiečiai, ką jie gali... Kai ėjome į vieną šventyklą, kuri pastatyta trijų kilometrų aukštyje, jie manė, kad mes atsiliksime, neturėsim jėgų juos aplenkti. Tačiau mes eidami su krepšiais juos aplenkėme, o atgal net bėgte nubėgome. Po to dar ir išsimaudėme kalnų ežerėlyje (mes vieninteliai!), kai anie stovėjo su striukėmis.... Nustebinome juos savo ištverme.















Lena: Kai kuriose vietovėse apskritai į mus žiūrėjo akis išpūtę, nes niekados nėra matę europiečių.














Rytuose, sakoma, visus lydi maži stebuklai – netikėti atsitiktinumai, sutapimai, suvokimai...
Alikas: Žinoma. Pavyzdžiui, Hanojuje yra Vėžlio šventykla, į kurią leidžiama tik vieną kartą metuose. Mums pasisekė, mes į ją patekome.
Kita staigmena – netikėtas susitikimas. Vienas kaligrafas mokėsi pas mokytoją Čan Fu Ky, kuris kuruoja mus Lietuvoje. Vietname gyvena 83 milijonai žmonių, ir tarp tų milijonų mes sutikome „saviškį“ gatvėje piešiantį hieroglifus, nors jis retai tą daro.















Ar teko patekti į kokias nors pinkles?
Lena: Vienoje šventykloje mus pavaišino kažkokiu vaisiumi. Kadangi jie kramto jį visur, mes pamanėme, kad jis labai naudingas sveikatai. Liepė pakramtyti, o seiles, kurių išsiskiria labai daug - išspjauti. Bet kadangi aiškino vietnamietiškai, tai mes daug ko nesupratome. Nurijome tas seiles ir ... apsvaigome. Galva sukasi, atsistoti negali, karštis muša, prakaitas pila... Tokių būdu jie apsaugo ir dezinfekuoja dantis.















Koks jausmas apima grįžus namo?
Alikas: Šita žmonių, gamtos ir šventyklų energija mus pakeitė. Grįžau namo ir tik tada supratau, kaip viskas man brangu. Net ežeras, net pirtis. Viską priimu kaip didelę gyvenimo dovaną. Daug stipriau myliu savo šeimą. Išmokau viską branginti. Anksčiau net gėlės man atrodė reikalingos tik žmonai dovanoti, o dabar žiūriu į gėlę, ir negaliu atsidžiaugti, kad ji žydi. Net pats jaučiuosi pražydęs, nes mano svajonė aplankyti Vietnamą išsiskleidė kaip žiedas.


Nuotr. ....................................................



Aušra Girdziušienė; "Raidė raidę randa"; Knygos pristatymas Lentvaryje 2008 m. kovo 27 d.















„Raidė raidę randa“- tai antroji Lentvario vaikų sukurta knygelė.
Ekrane jūs matote akimirkas iš pirmosios knygelės („Vienos raidės pasakėlės“) pristatymo, į kurį atvyko projekto rėmėjai: Seimo narė Dangutė Mikutienė, Tautinių mažumų ir išeivijos departamento Tautinių mažumų skyriaus Rytų Lietuvos programos poskyrio vedėjas Alfonsas Kairys, Švietimo skyriaus darbuotojai ir kiti svečiai, projekto dalyviai, vadovai ir pagalbininkai. Mokiniai pasakojo darbo įspūdžius, vaidino savo kūrybą. Mokytojams irgi teko kūrybinė užduotis - jie spalvino mokinių sukurtas iliustracijas.















Trakų rajono projektų konkurse, vykusiame pernai balandžio mėnesį, mūsų projektas „Vienos raidės pasakėlės“ laimėjo pirmąją vietą. Mūsų knygelė pradžiugino ne tik mus, bet ir mūsų draugus, kaimynus, tėvelius ir gimines. Visi mus gyrė ir labai džiaugėsi kartu su mumis. Mes išmokome dirbti su žodynu, sužinojome daug naujų žodžių. Galėjome ir patys sukurti naujų žodžių. Į knygelę mes įdėjome daug darbo ir išmonės. Buvo labai malonu sužinoti, kad mūsų darbas neužsigulėjo stalčiuose, bet pasklido ir po kitus miestus. Šis projektas mums labai patiko, todėl mes nusprendėme dalyvauti jo tęsinyje ir išleisti antrą, rimtesnę, knygelę.
Abi mūsų knygelės ypatingos tuo, kad jose visi kūrinėlių žodžiai prasideda ta pačia raide.
Pirmoji knygelė buvo tarsi repeticija ar treniruotė, nes rašėme tik kai kuriomis abėcėlės raidėmis prasidedančius tekstus. Nors sukurti viena raide prasidedantį tekstą iš pirmo žvilgsnio atrodo gana sunkus darbas, tačiau pamėginę ir pamatę, kad įmanoma, taip pat puikiai įvertinti rajoniniame konkurse, nutarėme imtis ir sudėtingesnės užduoties - sukurti visomis abėcėlės raidėmis prasidedančių kūrinėlių. Tai nebuvo labai lengva, ypač parašyti rišlų tekstą, prasidedantį raidėmis C, E, H, I,O,U, todėl tekstų kūrimas buvo pats ilgiausias ir sudėtingiausias projekto etapas. Visgi gerokai paprakaitavę kai kurias raides net sueiliavome. Mūsų mokytojos buvo negailestingos, ir kai kuriuos kūrinėlius mes taisėme po 3-4, netgi 7 kartus. Po šio etapo kiek atsikvėpėme, nes prasidėjo iliustravimo darbai, kurie suteikė mums daug džiaugsmo.




Naujasis projektas „Raidė raidę randa“ truko vienerius metus. Knygelę kūrė Lentvario Henriko Senkevičiaus ir Lentvario Motiejaus Šimelionio vidurinių mokyklų 5 – 12 klasių mokiniai. Prie jų prisidėjo ir keletas Senųjų Trakų pagrindinės mokyklos bei Trakų Vytauto Didžiojo gimnazijos mokinių. Šiame projekte dalyvavo apie 60 rašančių, piešiančių ir techninius darbus atliekančių mokinių. Daug mokinių dalyvavo antrą kartą. Mes patys atlikome kone visus darbus, išskyrus redagavimą ir maketavimą. Patys aktyviausi dalyviai buvo Agnė Sinkevičiūtė, Ernesta Kliucevičiūtė, Justina Brazovska, Justina Gajevskaja, Pijus Girdziušas, Arnold Bogdevič, Ingrida Tubinytė, Akvilė Savickytė.
Savo mokyklose mes mokomės lenkų ir lietuvių kalbomis, tačiau visi rašėme tik lietuviškai. Tekstų kūrimui vadovavo lietuvių kalbos mokytojos Aušra Girdziušienė, Giedrė Širinskienė, Angelė Bagdžiuvienė ir Irena Stefanovič. Vadovauti iliustracijų kūrimui teko vienai mokytojai- Astai Radimonienei.
Mes labai džiaugiamės, kad galėjome dalyvauti tokiame projekte. Smagu kurti, fantazuoti, atrasti savo talentą. Dar smagiau išsaugoti tai, ką esi sukūręs. O visų smagiausia- turėti savo knygą.



Mes manome, kad mūsų darbas teikia ne tik džiaugsmą ir naudą mums, projekto dalyviams, bet yra labai naudingas ir mūsų jaunesniems broliukams ir sesutėms. Mes jiems sukūrėme linksmą abėcėlę. Iš mūsų sukurtų knygučių jie galės mokytis skaityti, geriau įsimins raideles, galės jas rašyti, spalvinti mūsų iliustracijas. Taip pat mes manome, kad bent mažą trupinėlį atnešėme ir į Trakų krašto kultūros aruodą.