Aušra Girdziušienė "TEN, KUR MERGAITĖS GIMSTA KOVOTOJOMIS" ; Fotonuotraukų autorius Petras Golovač

TEN, KUR MERGAITĖS GIMSTA KOVOTOJOMIS

Net 30 tūkstančių nuotraukų ir per kelias dienas neišpasakojami įspūdžiai. Tokių lauktuvių be visų kitų iš tolimos, spalvingos, pilnos kontrastų ir mažai pažįstamos šalies parsivežė devyni kovos meno Niat-Nam Lietuvos federacijos nariai, mėnesį laiko gyvenę Vietname ir pervažiavę jį visą - 1750 kilometrų nuo šiaurės iki pietų.
Nors grupė važiavo su labai konkrečiu žemišku tikslu – dalyvauti tradicinio kovos meno seminare ir pamatyti autentišką kovos techniką, tačiau šiandien kalba apie nuoširdžius žmones, neįprastą maistą, didelę pagarbą viskam ir pasikeitusį požiūrį į ...gėlę...
Savo įspūdžiais dalijasi trakietis Lietuvos Niat-Nam federacijos treneris Alikas Filipovičius ir lentvarietė administracijos darbuotoja Lena Kotik.















Ką norėjote pamatyti šaltą vasario mėnesį tokiame tolimame krašte?
Alikas: Vykome į seminarą, nes norėjome kuo daugiau sužinoti apie mokyklą, kurios filosofijai pritariame ir palaikome. Norėjome atsidurti prie Niat-Nam kovos meno ištakų, kad galėtume ne teoriškai, o širdimi pajusti tradicijas, kultūrą, buitį, pamatyti tikrus mokytojo ir mokinio santykius. Norėjome pagyventi tarp paprastų žmonių, pamatyti gyvą, natūralų kraštą.
Tai pirma mūsų kelionė į Vietnamą per 14 federacijos veiklos metų, nes kelias tolimas -apie 10 tūkst. km. Iki šiol į seminarus ir susitikti su mokyklos vadovu profesoriumi Ngo Suan Bin važiuodavome į Maskvą.

Lena: Išvykome vasario mėnesį, nes reikėjo prisiderinti prie profesoriaus Ngo Suan Bin, kad jis tuo metu būtų Vietname. Be to, vasario 7 d. buvo švenčiami Naujieji metai. Tai pats gražiausias ir spalvingiausias metų laikas Vietname, ir žmonės tada patys linksmiausi.

Kokių naujametinių tradicijų galėtume ir mes iš jų išmokti?
Lena: Graži jų tradicija per Naujuosius nueiti į universitetą, seniausią mokymo įstaigą. Visai nesvarbu, ar tu ten mokeisi, ar ne. Jie mano, kad naujais metais žmogus turi gauti naujų žinių, todėl reikia ateiti į žinių šventovę, kad persismelktum šia dvasia. O kiekvienas mokinys (nesvarbu ko besimokytų) būtinai turi aplankyti savo mokytoją.
Kadangi čia labai svarbūs giminystės ryšiai, jaunimui privaloma nueiti pas tėvus, senelius. Todėl per Naujuosius metus vietnamiečiai iš viso pasaulio grįžta į savo namus.
Kaip ir kituose Rytų kraštuose ten daug fejerverkų, ryškių spalvų, jaunimas mėgsta dainuoti karaokė, groti gitaromis.

Daug kalbų girdėjome ir filmų matėme apie atsiskyrėlius Rytų mokytojus. Gal tai tik pasakos?
Alikas: Vaikystėje dažnai mėgindavau įsivaizduoti, kur ir kaip gyvena tikri kovų meistrai. Man atrodė, kad jie sunkiai pasiekiami, gyvena nuošaliai, kaime. Taip ir yra. Tikras meistras tave patikrins įvairiais būdais. Turi pavargti net kol jį pasieksi. Turi įrodyti, kad esi vertas jo dėmesio.
Mokytojas čia labai gerbiamas. Kai atvažiavome į vieną kaimą, jis, rodos, buvo tuštutėlis. Bet kai mokytojas pasiūlė mums pažiūrėti į jo mokinių techniką, jie susirinko per penkias minutes iš visų kampų. Atėjo apsirengę prastais, kasdieniniais drabužiais, bet atsinešė savo mokyklos uniformą – išskalbtą, išlygintą, sutvarkytą. Štai tokia turi būti pagarba mokyklai, kuriai priklausai.

Jūs važiavote pas savąjį mokytoją – profesorių Ngo Suan Bin?
Alikas: Niat-Nam rašytiniuose šaltiniuose minimas jau prieš aštuonis šimtus metų, tačiau net pačiame Vietname apie jį sužinota prieš nepilnus 30 metų, 1980-aisias, nes tai buvo įslaptintas kovos menas, perduodamas tik šeimose. Profesoriaus Ngo Suan Bin dėka Niat-Nam tapo žinomas pasauliui. Tuomet pas profesorių į vieną treniruotę ateidavo iki 10 tūkstančių žmonių. Mes ir lankėmės pas šį profesorių jo namuose, iš jo mokėmės tiesiogiai, be tarpininkų. Daug ką sužinojome naujo, nors visi esame susiję su įvairiais kovos menais jau daug metų.

Lena: Kai kuriuos judesius kartojome ištisas valandas, šimtus kartų. Judesys turi būti tobulas tarsi įgimtas, antraip nauda iš jo nedidelė, tu tik „šoki“. Mes, europiečiai, ne visada suprantame, kas tai yra kantrybė, kam jos reikia.
















Ar vietnamiečiai Niat-Nam meistrai priimtų jus į savo gretas?
Alikas: Mūsų federacijos vyriausiojo trenerio ir prezidento Petro Golovač mokimu dėka stengiamės neiškreipti Niat-Nam mokyklos technikos ir teisingai perprasti mokyklos filosofiją.

Rytuose daug įvairių kovos menų. Kiek dėmesio Vietname skiriama Niat-Nam kovai?
Lena: Niat-Nam tradicijos saugomos daugelyje vietovių. Kiekvienas meistras turi savo ypatingą techniką, tarsi „specializaciją“. Yra kumščio, lazdos, kardo meistrai. Visi jie turi savo mokinių. Labiausiai mus sužavėjo Bin Din provincija, kur visi gyventojai – vaikai, vyrai, moterys, senukai treniruojasi kovos menus.

Alikas: Mergaitei tik dvylika metų, bet tu prieš save matai ne vaiką, o kovotoją. Panašiai atrodė ir šešerių metų berniukas, kuris pasirodė su mažu, tarsi vaikišku kardu. Lietuvoje tokio amžiaus vaikai nuo pūstelėjimo apsiverks, o tas stovi nesitraukdamas. Vien jų žvilgsnį pamatęs supranti, kad jie nepasiduos, nors stovi prieš kelis stiprius suaugusius vyrus. Kai matai tokią vidinę jėgą ir tokį pasiryžimą, supranti – jie gimę kovotojais. Supranti, kodėl neįmanoma nugalėti Vietnamo, nors visa šios šalies istorija – vien karai.
Yra meistrų, kurie net įžengę į devintą gyvenimo dešimtmetį plikomis rankomis trupina cementinius stulpus, nes iki gilios senatvės išlaiko ypatingą jėgą. Net tokio amžiaus būdami jie treniruoja mokinius.

Ar mėginote susiremti, parungtyniauti?
Lena: Jų kitos tradicijos. Mes svečiai, todėl mus tik pagerbs: priims, parodys kas geriausia, papasakos, pavaišins, bet rankos prieš svečią nepakels nei juokais, nei žaisdami, nei pasivaržyti norėdami.

Kokia moters vieta, jeigu jos tokios tvirtos ir ryžtingos?
Alikas: Moterys labai gerbiamos. Viešėjome pas vieną iš meistrų. Paklaustas apie žmoną, jis pradėjo pasakoti apie ją atsistojęs. Jis nebijojo visiems prisipažinti, kad tik žmonos dėka toks tapo. Pačiais sunkiausiais gyvenimo momentais, kai jis jau būdavo praradęs viltį, žmona savo padrąsinimais sugebėdavo jį uždegti ir priversdavo siekti tikslo. Kartais ji netgi atiduodavo paskutinius šeimos pinigus, kad tik galėtų padėti savo vyrui siekti meistriškumo.

Lena: Klausydami šitos istorijos mes vos neverkėme, nes tikrai žavėjomės žmonių sugebėjimu palaikyti vienas kitą, ir mokėjimu siekti tikslo. Tik iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad moterys prasčiau vertinamos. Vyrų draugijoje jos mažai rodosi, tuo labiau nedemonstruoja savo pranašumo, todėl atrodo tarsi nustumtos į antrą planą. Tačiau šeimose žmonių santykiai labai harmoningi, vyras moterį ne tik kad gerbia – jis ją dievina.

Gal šeimose nebūna ginčų?
Lena: Jeigu šeimoje ko nors nepasidalijama, dėl ko nors nesutariama, tuomet einama pas vyriausią narį – tėvą, senelį. Sutuoktiniai nesistengia „paimti viršų“, nelaiko savęs protingesniais už kitus, bet prašo išmintingo žmogaus patarimo ir jo klauso.
















Kuo dar ypatingi Niat-Nam gimtinės žmonės?
Lena: Vietnamo žmonės atviri ir nuoširdūs, ir šitas nuoširdumas visur labai jaučiamas. Jie labai mėgsta gyventi kartu, kolektyviai, visur jaučiamas jų solidarumas. Problemas sprendžia susirinkę visi kartu. Maži siauri namukai. Išeini į kiemą ir matai kaimyną. Žmonės labai smalsūs, norintys bendrauti. Labai džiaugiasi, jeigu svečiui patinka jų maistas ar gėrimai. Kiekvienuose namuose gaminama sava užpiltinė.
Namai nešildomi. Gyvenome viešbutyje, kur buvo vos 5 laipsniai šilumos. Jie žino, kad yra žiema, ir ji praeis. Tačiau jie neserga. Net nemačiau sloguojančių vaikų. Jiems svarbiausia šiltai laikyti krūtinę, o kojos gali būti basos. Taip vaikšto ir vaikai, ir suaugę.
Aišku, jie atsargūs žmonės, iškart nepuola draugauti. Bet mes atėjome su rekomendacijomis. Pabendravę su mumis, sužinoję ko norime, jie suprato, kad mūsų geri ketinimai, todėl parodė viską, ko prašėme.

Alikas: Sunkios gyvenimo sąlygos, neturtas, bet žmonės natūralūs, tikri ir neveidmainiaujantys. Skurdi šalis, bet jiems tai nėra svarbu. Nėra pavydo, kad kitas uždirba daugiau. Kiek turi, tiek jiems užtenka. Tik 30 metų ten nevyksta karas. Jie kariavo ir su amerikiečiais, ir su anglais, ir su prancūzais, ir su kinais, ir galėtų visų nekęsti. Bet visiems atleido, visus myli, netrokšta keršto, nori su visais
















O fizinis grožis?
Lena: Vietnamiečiai kramto tam tikrą augalą, nuo kurio dantys pasidengia juodomis apnašomis. Tai nėra gražu, tačiau dantys apsaugomi nuo bet kokio poveikio, ir iki gilios senatvės jie išlaiko sveikutėlius dantis.
Jų moterys mažos, smulkios ir liesos, tačiau dailininkai jas paprastai piešia labai „sultingas“, apkūnias, moteriškų formų. Matyt, jiems tokių norisi...
Žmonės atrodo jaunesni nei yra iš tikrųjų, nes visai kitokios jų mitybos tradicijos. Jie valgo šviežią augalinį maistą ar jūros gėrybes. Prieš pietus neskubėdami išgeria nemažą kiekį žaliosios arbatos. Rytais valgo makaronų sriubą, kurioje labai daug žalumynų. Pietums – ryžiai, nem arba žuvys, krevetės, krabai. Geria įvairiausių vaisių sultis. Vaisių įvairovė neįtikėtina, Mangai, kelių rūšių bananai, ananasai, drakono vaisiai ir tokie, kurių Lietuvoje nesam nei matę, nei girdėję, nei pavadinimus žinome. Manoma, kad vaisiai suteikia žmogui daugiau džiaugsmo, optimizmo ir gyvenimo aistros.
















Ką dar Vietname verta paragauti?
Alikas: Stengėmės paragauti visų patiekalų. Pats keisčiausias patiekalas, kurį valgėme, tai šuniena. Mes patys jo paprašėme. Jie valgo ją ne kasdien, tik per dideles šventes, kokius du kartus per metus, ir tik tam tikros veislės šunis. Mano, kad ši mėsa padeda apsivalyti sielai. Šuniena neskani, kieta ir tamsi, be to, prie jos paduodamas, švelniai tariant, nelabai skaniai kvepiantis padažas. O skaniausios man buvo jūros gėrybės. Jos visada šviežios ir labai įvairios. Niekaip negalėjome atsivalgyti vaisių. Ypač mango. Tokių skanių ir kvapnių Lietuvoje neteko net matyti. Visai kitas skonis, kitas kvapas.

Lena: Labai skani ir krokodilo mėsa. Ji rausvos spalvos, gražiai atrodanti, todėl kelia apetitą. Skoniu primena krevetes. O tradicinis jų patiekalas vadinamasis nem. Tai yra į ryžių popierių įvyniota žuvis ar mėsa, krabai, krevetės, gali būti ir vaisiai. Jis mirkomas ir valgomas su labai skaniu padažu. Sunku nupasakoti, nes mes net neturime tokių skonio derinių.

Kas jus labiausiai nustebino?
Alikas: Labiausiai - pagarba. Žmogui, Mokytojui, tikėjimui. Jie gerbia viską. Ypač savo šaknis: tėvus, protėvius, gimines, praeitį, tikėjimą. Net pačiuose kukliausiuose namuose per visą sieną yra šeimos altorius. Ta pagarba natūrali, ne dėl akių, nepriverstinė. Vyras ir žmona visada tariasi, nežemina vienas kito, nesistengia būti vienas už kitą pranašesni.
















Lena: Vietnamiečiai svarsto taip: mano gyvenimas yra mano tėvų, senelių nuopelnas. Iki to, ką aš pasiekiau, mane atvedė tėvai, seneliai, močiutės. Todėl vyresnis žmogus visada pagarboj. Net mirusius artimuosius daugelis laidoja savame kieme, kad galėtų prižiūrėti kapus. Kartais laidoja tuose pačiuose laukuose, kuriuose augina ryžius. Mirusių jie nebijo.















Alikas: Aplankėme labai daug šventyklų. Visos jos labai skirtingos, nėra dviejų vienodų. Kai kurios pastatytos vien iš medžio. Kai kurioms po septynis šimtus metų. Buvome šventykloje, kuri įrengta kalnų olose. Visose šventyklose vienuoliai vaišina žaliąja arbata.















Lena: Hue buvo politinė Vietnamo sostinė, paskutiniųjų trylikos imperatorių Nguyen buveinė. Šis miestas laikomas romantikų, dailininkų ir poetų miestu. Jame pačios svarbiausios – moterys. Apsilankėme imperatoriaus rūmuose kur galėjome pasipuošti tų laikų drabužiais ir nusifotografuoti. Nepaprastai graži gamta, kalnai tarsi iš atvirukų, džiunglės...















O kuo vietnamiečius nustebinote jūs?
Alikas: Į mus jie iškart žiūrėjo nepatikliai. Manė: juk čia europiečiai, ką jie gali... Kai ėjome į vieną šventyklą, kuri pastatyta trijų kilometrų aukštyje, jie manė, kad mes atsiliksime, neturėsim jėgų juos aplenkti. Tačiau mes eidami su krepšiais juos aplenkėme, o atgal net bėgte nubėgome. Po to dar ir išsimaudėme kalnų ežerėlyje (mes vieninteliai!), kai anie stovėjo su striukėmis.... Nustebinome juos savo ištverme.















Lena: Kai kuriose vietovėse apskritai į mus žiūrėjo akis išpūtę, nes niekados nėra matę europiečių.














Rytuose, sakoma, visus lydi maži stebuklai – netikėti atsitiktinumai, sutapimai, suvokimai...
Alikas: Žinoma. Pavyzdžiui, Hanojuje yra Vėžlio šventykla, į kurią leidžiama tik vieną kartą metuose. Mums pasisekė, mes į ją patekome.
Kita staigmena – netikėtas susitikimas. Vienas kaligrafas mokėsi pas mokytoją Čan Fu Ky, kuris kuruoja mus Lietuvoje. Vietname gyvena 83 milijonai žmonių, ir tarp tų milijonų mes sutikome „saviškį“ gatvėje piešiantį hieroglifus, nors jis retai tą daro.















Ar teko patekti į kokias nors pinkles?
Lena: Vienoje šventykloje mus pavaišino kažkokiu vaisiumi. Kadangi jie kramto jį visur, mes pamanėme, kad jis labai naudingas sveikatai. Liepė pakramtyti, o seiles, kurių išsiskiria labai daug - išspjauti. Bet kadangi aiškino vietnamietiškai, tai mes daug ko nesupratome. Nurijome tas seiles ir ... apsvaigome. Galva sukasi, atsistoti negali, karštis muša, prakaitas pila... Tokių būdu jie apsaugo ir dezinfekuoja dantis.















Koks jausmas apima grįžus namo?
Alikas: Šita žmonių, gamtos ir šventyklų energija mus pakeitė. Grįžau namo ir tik tada supratau, kaip viskas man brangu. Net ežeras, net pirtis. Viską priimu kaip didelę gyvenimo dovaną. Daug stipriau myliu savo šeimą. Išmokau viską branginti. Anksčiau net gėlės man atrodė reikalingos tik žmonai dovanoti, o dabar žiūriu į gėlę, ir negaliu atsidžiaugti, kad ji žydi. Net pats jaučiuosi pražydęs, nes mano svajonė aplankyti Vietnamą išsiskleidė kaip žiedas.


Nuotr. ....................................................

Aušra Girdziušienė; "Raidė raidę randa"; Knygos pristatymas Lentvaryje 2008 m. kovo 27 d.

„Raidė raidę randa“- tai antroji Lentvario vaikų sukurta knygelė.
Ekrane jūs matote akimirkas iš pirmosios knygelės („Vienos raidės pasakėlės“) pristatymo, į kurį atvyko projekto rėmėjai: Seimo narė Dangutė Mikutienė, Tautinių mažumų ir išeivijos departamento Tautinių mažumų skyriaus Rytų Lietuvos programos poskyrio vedėjas Alfonsas Kairys, Švietimo skyriaus darbuotojai ir kiti svečiai, projekto dalyviai, vadovai ir pagalbininkai. Mokiniai pasakojo darbo įspūdžius, vaidino savo kūrybą. Mokytojams irgi teko kūrybinė užduotis - jie spalvino mokinių sukurtas iliustracijas.















Trakų rajono projektų konkurse, vykusiame pernai balandžio mėnesį, mūsų projektas „Vienos raidės pasakėlės“ laimėjo pirmąją vietą. Mūsų knygelė pradžiugino ne tik mus, bet ir mūsų draugus, kaimynus, tėvelius ir gimines. Visi mus gyrė ir labai džiaugėsi kartu su mumis. Mes išmokome dirbti su žodynu, sužinojome daug naujų žodžių. Galėjome ir patys sukurti naujų žodžių. Į knygelę mes įdėjome daug darbo ir išmonės. Buvo labai malonu sužinoti, kad mūsų darbas neužsigulėjo stalčiuose, bet pasklido ir po kitus miestus. Šis projektas mums labai patiko, todėl mes nusprendėme dalyvauti jo tęsinyje ir išleisti antrą, rimtesnę, knygelę.
Abi mūsų knygelės ypatingos tuo, kad jose visi kūrinėlių žodžiai prasideda ta pačia raide.
Pirmoji knygelė buvo tarsi repeticija ar treniruotė, nes rašėme tik kai kuriomis abėcėlės raidėmis prasidedančius tekstus. Nors sukurti viena raide prasidedantį tekstą iš pirmo žvilgsnio atrodo gana sunkus darbas, tačiau pamėginę ir pamatę, kad įmanoma, taip pat puikiai įvertinti rajoniniame konkurse, nutarėme imtis ir sudėtingesnės užduoties - sukurti visomis abėcėlės raidėmis prasidedančių kūrinėlių. Tai nebuvo labai lengva, ypač parašyti rišlų tekstą, prasidedantį raidėmis C, E, H, I,O,U, todėl tekstų kūrimas buvo pats ilgiausias ir sudėtingiausias projekto etapas. Visgi gerokai paprakaitavę kai kurias raides net sueiliavome. Mūsų mokytojos buvo negailestingos, ir kai kuriuos kūrinėlius mes taisėme po 3-4, netgi 7 kartus. Po šio etapo kiek atsikvėpėme, nes prasidėjo iliustravimo darbai, kurie suteikė mums daug džiaugsmo.




Naujasis projektas „Raidė raidę randa“ truko vienerius metus. Knygelę kūrė Lentvario Henriko Senkevičiaus ir Lentvario Motiejaus Šimelionio vidurinių mokyklų 5 – 12 klasių mokiniai. Prie jų prisidėjo ir keletas Senųjų Trakų pagrindinės mokyklos bei Trakų Vytauto Didžiojo gimnazijos mokinių. Šiame projekte dalyvavo apie 60 rašančių, piešiančių ir techninius darbus atliekančių mokinių. Daug mokinių dalyvavo antrą kartą. Mes patys atlikome kone visus darbus, išskyrus redagavimą ir maketavimą. Patys aktyviausi dalyviai buvo Agnė Sinkevičiūtė, Ernesta Kliucevičiūtė, Justina Brazovska, Justina Gajevskaja, Pijus Girdziušas, Arnold Bogdevič, Ingrida Tubinytė, Akvilė Savickytė.
Savo mokyklose mes mokomės lenkų ir lietuvių kalbomis, tačiau visi rašėme tik lietuviškai. Tekstų kūrimui vadovavo lietuvių kalbos mokytojos Aušra Girdziušienė, Giedrė Širinskienė, Angelė Bagdžiuvienė ir Irena Stefanovič. Vadovauti iliustracijų kūrimui teko vienai mokytojai- Astai Radimonienei.
Mes labai džiaugiamės, kad galėjome dalyvauti tokiame projekte. Smagu kurti, fantazuoti, atrasti savo talentą. Dar smagiau išsaugoti tai, ką esi sukūręs. O visų smagiausia- turėti savo knygą.



Mes manome, kad mūsų darbas teikia ne tik džiaugsmą ir naudą mums, projekto dalyviams, bet yra labai naudingas ir mūsų jaunesniems broliukams ir sesutėms. Mes jiems sukūrėme linksmą abėcėlę. Iš mūsų sukurtų knygučių jie galės mokytis skaityti, geriau įsimins raideles, galės jas rašyti, spalvinti mūsų iliustracijas. Taip pat mes manome, kad bent mažą trupinėlį atnešėme ir į Trakų krašto kultūros aruodą.

Aušra Girdziušienė; Vanduo ir ugnis - kūnui ir sielai. Niat-Nam Naujieji metai, Lentvaris; fotonuotraukos: Alfredas Girdziušas

Aušra Girdziušienė

Vanduo ir ugnis – kūnui ir sielai


Dar kartą – su Naujaisiais Metais!
Šaltas vanduo, karšta ugnis ir tyras oras. Žmogui šios stichijos reiškia sveikatą.
Būtent to – sustiprinti sveikatą, susidraugauti su gamta ir pasisemti geros nuotaikos - Lentvaryje prie šaltinio, trykštančio šalia ežero, susirinko ne tik lentvariečiai, bet ir svečiai iš kitų miestų. Šiam susitikimui buvo rasta tinkama proga. Mat sausio 20 dieną čia, kaip ir Rytų kraštuose, buvo švenčiamas Naujųjų Metų sutikimas.


Vanduo, ugnis ir oras - sveikatai
Kelis šimtus dalyvių jungė viena idėja – pabendrauti su vienminčiais gamtoje, parungtyniauti įvairiose sporto rungtyse ir, žinoma, parodyti kitiems, ką sugebi patsai. Prie upelio, kur trykšta versmė, ką tik pasemtu šaltinio vandeniu „nuodėmes“ plovėsi ne tik užsigrūdinę sportininkai ir sveikuoliai vyrai, moterys, merginos, bet ir vaikai. Pranoko visus lūkesčius vaikučių noras išbandyti ekstremalias grūdinimosi priemones, kuriomis naudojasi suaugusieji – apsipilti lediniu vandeniu nuo galvos iki kojų. Ir ne vieną ar du kibirus. Buvo ir sirgalių, kurie plojimais bei šūksniais drąsino pirmą kartą tai darančius pasiryžėlius.
Nuplovę „nuodėmes“ nuo kūno, dalyviai „valė“ sielą – ėjo basi per žarijas. Čia taipogi dalyvavo labai daug vaikučių, kurie, nugalėję vidinę baimę, basomis kojytėmis mynė žarijas. Ir ėjo ne vieną kartą, o net magiškąjį skaičių - 7.


Maistas irgi gali būti vaistas
Už drąsą ir aktyvų dalyvavimą organizatoriai, beje, patys rodydami pavyzdį kitiems pildamiesi šaltinio vandeniu bei eidami įkaitusiomis žarijomis, apdovanojo visus ne tik įvairiais prizais, bet ir pačia skaniausia dovana – vietoje, ant to paties laužo, išvirtu rytietišku plovu. Pipirais, česnakais ir kitokiais ligas nubaidančiais prieskoniais pagardintą plovą šiemet kaip ir kasmet, padedamas vaikų, virė Olegas Polonskis.


„Kaip čia gera!”
Lentvaryje prie šaltinėlio vyravo šventinė nuotaika. Smagu buvo ir jaunam, ir senam, turėjo ką veikti ir mažas, ir didelis. Užteko visiems ir skaniausio plovo, ir karštos arbatos, ir įspūdžių, ir juoko, ir šnekų. Tad nenuostabu, kad viena mergina, matyt, pirmą kartą dalyvaujanti tokioje šventėje, susižavėjusi garsiai ištarė: „Dieve, kaip čia gera ir kokie visi draugiški!..” Gal tai ir buvo vieno žmogaus pasakyti, bet visų dalyvių nuotaiką ir šventės dvasią atspindintys žodžiai.


Parama būtų neprošal
Šią puikią šventę jau aštuntą kartą rengia sveikos gyvensenos ir sporto entuziastai: Lietuvos Aikido AIKIKAI federacija (prezidentas Pranas Golovač), šios federacijos sveikatingumo klubas „Pažinkim save“ (prezidentas Valerij Marčenkov) ir Lietuvos NIAT-NAM federacija (prezidentas Petras Golovač). Kasmet į ją ateina vis daugiau žmonių - ir ne tik pasižiūrėti į drąsuolius, nebijančius nei šalčio, nei žarijų, bet ir pasiryžusių patiems išbandyti neįprastas organizmą stiprinančias procedūras, o gal net iš esmės pakeisti gyvenimo būdą.
Šios šventės yra skirtos miestui, jų tikslas – auginti sveikai gyvenantį ir mąstantį žmogų. Organizatoriai rengs jas ir ateityje. Šiemet organizatoriams materialiai padėjo ilgametis rėmėjas - UAB „Arleda“ (direktorius Leonidas Sesickis). Būtų smagu, jei atsirastų ir daugiau gerų žmonių- rėmėjų.
Juk sveikatos ir džiaugsmo niekad nebus per daug.


Alfredo Girdziušo nuotr.
0031- Olegas Polonskis (dešinėje) verda ryžius
0274- Valerijus Marčenkovas ir Deividas Vaškelis moko bėgti per žarijas
0296- vienas iš pirmųjų per žarijas bėga šventės organizatorius klubo „Pažinkim save“ prezidentas Valerijus Marčenkovas
0347- šventėje dalyvavo ir „Žasas“ Linas Karalius.

Aušra Girdziušienė "Vietnamo kovos meno mokyklos Niat-Nam vadovo vizitas; "Trakų žemė"; 2008 m. sausio 26 d. Nr.4(483)

Aušra Girdziušienė

Vietnamo kovos meno mokyklos Niat-Nam vadovo vizitas


Ypatinga dovana
Naujųjų metų proga Rytų kultūromis ir menais besidomintys žmonės gavo ypatingą, netradicinę dovaną. Pasidalyti patirtimi ir šimtmečius saugotomis autentiškos technikos paslaptimis į Lietuvą sausio pradžioje atvyko neeilinė asmenybė -Vietnamo kovos menų mokyklos Niat-Nam vadovas profesorius Ngo Suan Bin. Būtent šio žmogaus dėka iš senovės laikų atėjęs Niat-Nam kovų menas tapo žinoma ir populiari sporto šaka Rytų kraštuose. Iki 1980 metų gyvavusi kaip uždara ir griežtai saugoma šeimos kovos menų mokykla, pastaruoju metu Niat-Nam sporto mokykla aktyviai vystosi ne tik Vietname, bet ir Rusijoje bei kai kuriose Europos šalyse, taip pat ir Lietuvoje.
Trakų rajone taip pat yra nemažai šios neseniai Lietuvą pasiekusios šakos entuziastų - tiek vaikų, tiek suaugusių. Ypač ją mėgsta vaikai, nes ji yra vikrumo, grakštumo, ištvermės, stiprybės, fizinės ir dvasinės sveikatos mokykla.
Daugiausia Niat-Nam besitreniruojančių žmonių yra Lentvaryje ir Trakuose, mat Lietuvos Niat-Nam federacijos įkūrėjas yra buvęs Lentvario gyventojas Petras Golovač.

Profesorius – dažnas svečias Lietuvoje
Lietuvą profesorius Ngo Suan Bin lanko nuo pat Niat-Nam kovos menų mokyklos įsikūrimo mūsų šalyje. Jis atestuodavo pirmuosius Niat-Nam instruktorius, taip pat vesdavo mokomuosius ir pažintinius seminarus Lietuvos Niat-Nam federacijos jaunesniems bei vyresniems mokiniams.
Šiais metais profesoriaus Ngo Suan Bin vizitas į Lietuvą tęsėsi keturias dienas. Profesorių lydėjo jo mokinys ir padėjėjas - Lietuvos Niat-Nam federacijos kuratorius sporto meistras Čan Fu Ky. Garbingų svečių laukė įvairiapusė pažintinė programa su Vilniaus miesto kultūra bei kultūros įdomybėmis.















Vizito tikslas – pamokos ir veiklos plėtra
Vizito programa buvo labai turininga. Buvo surengtas seminaras jauniausiems (5-13 metų amžiaus) mokiniams, kuriame dalyvavo 70 vaikų. Vyresniųjų (14-25 metų amžiaus) mokinių seminare dalyvavo apie 100 sportininkų. Nemažai dalyvių sulaukė ir pažintinis sveikatingumo seminaras vyresniems (iki 60 metų) žmonėms. Vyko susitikimai ir pokalbiai su Lietuvos Niat-Nam federacijos nariais ir treneriais. Profesoriui buvo atsiskaityta už nuveiktą Lietuvos Niat-Nam federacijos darbą bei šios sporto šakos populiarinimą. Taip pat buvo susitarta dėl Lietuvos Niat-Nam sportininkų dalyvavimo tarptautiniuose renginiuose ir atestaciniuose seminaruose užsienyje.

Kovų meistras – gydytojas ir menininkas
Profesorius Ngo Suan Bin siekia perteikti kovos meną kaip vientisą fizinio ir dvasinio ugdymo sistemą. Konsultuodamasis su senaisiais meistrais ir įvairių profesijų specialistais profesorius atrado Niat-Nam taikymo galimybes įvairiose žmogaus veiklos srityse – sporte, medicinoje, kultūroje.
Šias galimybes jis įrodo asmeniniu pavyzdžiu: profesorius pasaulyje žinomas ne tik kaip kovos menų meistras. Jis yra tarptautinio masto ligų diagnostikos bei jų gydymo Rytų medicinos tradicinėmis priemonėmis specialistas. Profesorius diagnozuoja ligas iš pulso, ligonius gydo akupunktūra, akupresūra ir kvėpavimo bei organizmą stiprinančiais pratimais. Jis dirba visame pasaulyje - pagal vyriausybių ir privačių asmenų kvietimus gydo valstybinėse bei privačiose gydymo įstaigose Azijoje, Europoje ir Amerikoje. Profesoriaus pacientai yra ir elitui priklausantys žmonės, ir eiliniai ligoniai- visi, kuriems reikalinga pagalba.
Vietname ir užsienyje profesorius Ngo Suan Bin žinomas ir kaip menininkas – dailininkas, fotografas, poetas. Nuolat vyksta jo paveikslų bei fotografijų parodos, išleista keletas publicistinių knygų, eilėraščių rinkinių, knyga apie Vietnamo kultūrą ir tradicijas.
Rusijoje profesoriui Ngo Suan Bin yra įteiktas Petro Didžiojo ordinas už tautų draugystės plėtojimą.

Nuotr. Iš Lietuvos Niat-Nam federacijos archyvo:

0322 Federacijos prezidentas Petras Golovač treniruotėje
0417 centre: Federacijos prezidentas Petras Golovač, profesorius Ngo Suan Bin ir federacijos kuratorius sporto meistras Čan Fu Ky su mokiniais ir treneriais
0876 Federacijos prezidentas Petras Golovač, profesorius Ngo Suan Bin ir federacijos kuratorius sporto meistras Čan Fu Ky seminare
0943, 9163 profesoriaus pamoka jauniausiems kovotojams

A.Girdziušienė. Lentvario bažnyčios naujieji vargonai. 2005 metai Straipsnis Trakų rajono "Galvės" laikraščio redakcijai

Aušra Girdziušienė

Skambant naujiems vargonams giedojo profesorė Teresa Žylis-Gara


Praėjusį sekmadienį Lentvaryje įvyko šventė – buvo pašventinti miestelio Viešpaties Apreiškimo Švenčiausiajai Mergelei Marijai bažnyčios naujieji vargonai. Skambant vargonams, padedant jungtiniam lietuvių bei lenkų bažnyčios chorui, akomponuojant profesoriui Viktorui Lyjak, giedojo „Ave Maria“ Lentvario viešnia, buvusi lentvarietė, naujųjų vargonų fundatorė profesorė ponia Teresa Žylis-Gara. Aidint plojimams solistė kartojo vėl ir vėl...
...Vargonų gausmas plito tarp šventyklos kolonų, kilo tarp arkų, pleveno prie šventų paveikslų ir veržėsi į pavasariu alsuojantį šventorių... Klausykit – atgimėme! Klausykit, mes persikūnijome, bet siela liko ta pati...
...1911 metų gegužės 2 dieną buvo padėtas Lentvario bažnyčios rentinis akmuo. 1919 metų rudenį aplanko Lentvario parapiją ir besistatančią bažnyčią nuncijus Achiles Ratti – būsimasis Romos popiežius Pijus XI-asis. Pagaliau 1926 metų rugpjūčio 8 dieną bazilikos tipo bažnyčia buvo pašventinta, o šventovės siela – vargonai, sugaudžia tik 1941-aisiais. (Projekto autorius inžinierius, architektas Stefanas Narembskis)... Bet nėra nieko amžino – vargonai, pergyvenę ne vieną žmonių kartą, patys paseno – reikėjo keist naujais, bet...
...Lentvario parapijos klebonas Tadas Aleksandrovič prisimena, kad naujųjų vargonų atsiradimas yra lydimas dvejų metų vargo ir nežinios. Naujų vargonų kainos yra pasakiškai didelės - nuo dviejų šimtų tūkstančių iki vieno milijono litų. Gal atsitiktinumas, o gal apvaizda surėdė taip, kad klebonui prieš keturis penkis metus teko susitikti su ponia Teresa Žylis-Gara, kuri aplankė savo gimtinę Lentvarį, parapiją ir pastebėjo, jog bažnyčiai trūksta gero instrumento – vargonų ir vietoj senųjų pneumatinių pažadėjo elektroninius vargonus padovanoti. Bėgo laikas. Klebonas kreipėsi į p.T.Žylis-Gara, bet pasiseke prisiskambinti tik vieną kartą ir išgirdo, kad ponia neužmiršo savo pažado. Ir vėl bėgo laikas - susisiekti vėliau nesisekė, gal pasikeitė telefonų numeriai. Tada buvo nuspręsta suktis savomis išgalėmis - gautas leidimas iš kurijos, tuolab, kad atsirado gera proga, susipažino su vienu nuostabiu žmogumi, vargonų meistru ponu Bernardu Termen, dirbančiu vienoje Lenkijos firmoje, kuri projektuoja, stato, suderina bei rekonstruoja vargonus. Ponas B.Termen pasiūlė optimalų įsigijimo variantą – atvežti senus iš Anglijos vargonus ir instaliuoti Lentvario bažnyčioje. Taip 2003 metais firmos „Anders“ vargonai atkeliavo į Lietuvą. Pradėjus vargonų instaliaciją, po poros mėnesių atsiliepė ir ponia Teresa Žylis-Gara. Gal ir Dievo apvaizda, kaip pasakė gerbiamas klebonas, bet parapija sulaukė jau finaninės pagalbos – šių metų sausio mėnesį ir prasidėjo...
...Skambant vargonams priešais altorių stovėjo garbingi svečiai: Lenkijos Respublikos ambasados Lietuvoje patarėja, Lenkų instituto direktorė daktarė ponia Malgožata Kasner, Lenkijos Respublikos abasadorius Lietuvoje ponas Ježy Bahr, garbinga viešnia, vargonų fundatorė profesorė ponia Teresa Žylis-Gara ir jos brolis Romualdas Žylis. Tarp parapijos tikinčiųjų buvo išsislapstę dar daug garbingų Lentvario ir parapijos svečių, kurie ir pinigais ir darbais prisidėjo prie naujųjų vargonų atsiradimo. Aukštai, choristų apsuptas, žilagalvis Lenkijos Respublikos Kultūros ministro patarėjas iš Varšuvos profesorius ponas Viktoras Lyjak, iškilmingai spaudė vargonų klavišus. Ir kilo giesmė lyg aidas senųjų vargonų, kilo nauja giesmė, kviečianti maldai, susikaupimui ir padėkai...

Aušra Girdziušienė.Redakcija A.Girdziušienės. Mokinių pasakos "Raidė raidę randa"

UDK 373.2
Ra-127









Projekto vadovės
Aušra Girdziušienė
Asta Radimonienė


Viršeliai
Lentvario Motiejaus Šimelionio vidurinės mokyklos mokinės
Erikos Aukštuolytės




Išleista
Lentvario Henriko Senkevičiaus vidurinės mokyklos ir
Lentvario Motiejaus Šimelionio vidurinės mokyklos lėšomis
Tautinių mažumų ir išeivijos departamentui prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės parėmus





TURINYS

Pratarmė .................................................................................................................................................. 3
A a (Ą ą) ........................................................................................................................................................... 4
Avelės avižos. Agnė Sinkevičiūtė (Lentvario Henriko Senkevičiaus vidurinė mokykla) ...................... 4
Atvirkštukas Albertukas. Aneta Lukaševič (Lentvario Henriko Senkevičiaus vidurinė mokykla)...... 4
Iliustr. Agata Nedvecka (Lentvario Henriko Senkevičiaus vidurinė mokykla)....................................... 5
B b ..................................................................................................................................................................... 6
Bebrų batai. Justina Gajevskaja (Lentvario Henriko Senkevičiaus vidurinė mokykla) ........................ 6
Bėgikas Bilas. Agnė Sinkevičiūtė (Lentvario Henriko Senkevičiaus vidurinė mokykla) ...................... 6
Iliustr. Justina Jankovska (Lentvario Henriko Senkevičiaus vidurinė mokykla) .................................... 7
C c (Ch ch) ........................................................................................................................................................ 8
Cukrinukai. Pijus Girdziušas (Lentvario Motiejaus Šimelionio vidurinė mokykla) ............................. 8
Iliustr. Akvilė Gackaitė (Lentvario Motiejaus Šimelionio vidurinė mokykla) ........................................ 9
Č č ..................................................................................................................................................................... 10
Čimčiakas čiulba. Julija Dremo (Lentvario Henriko Senkevičiaus vidurinė mokykla) ........................ 10
Čiurlio čiauškalai. Ernesta Kliucevičiūtė (Lentvario Henriko Senkevičiaus vidurinė mokykla) ......... 10
Iliustr. Junesa Sadovska (Lentvario Motiejaus Šimelionio vidurinė mokykla) ....................................... 11
D d ..................................................................................................................................................................... 12
Dvejetų dainelė. Agnė Sinkevičiūtė (Lentvario Henriko Senkevičiaus vidurinė mokykla) .................. 12
Dvikalbė dainelė. Renata Koltan (Lentvario Henriko Senkevičiaus vidurinė mokykla) ....................... 12
Drovusis Donatas. Dorota Buchovecka (Senųjų Trakų pagrindinė mokykla)........................................ 12
Iliustr. Evelina Levkovič (Lentvario Henriko Senkevičiaus vidurinė mokykla) ..................................... 13
E e (Ę ę, Ė ė) ..................................................................................................................................................... 14
Erkė. Rita Solovjova (Lentvario Henriko Senkevičiaus vidurinė mokykla) .......................................... 14
Iliustr. Karina Markovska (Lentvario Henriko Senkevičiaus vidurinė mokykla) .................................. 15
F f ...................................................................................................................................................................... 16
Festivalis fermoje. Ilona Galdilina (Lentvario Henriko Senkevičiaus vidurinė mokykla) .................... 16
Iliustr. Monika Danilovaitė (Lentvario Motiejaus Šimelionio vidurinė mokykla) ................................. 17
G g ..................................................................................................................................................................... 18
Gulbės gira. Justina Brazovska (Lentvario Henriko Senkevičiaus vidurinė mokykla) .......................... 18
Iliustr. Viktorija Kod (Lentvario Motiejaus Šimelionio vidurinė mokykla) ........................................... 19
H h ..................................................................................................................................................................... 20
Hienos Henrietos himnai. Pijus Girdziušas (Lentvario Motiejaus Šimelionio vidurinė mokykla) ....... 20
Hiacintų hercogystėje. Aliona Ranceva (Lentvario Henriko Senkevičiaus vidurinė mokykla)............. 20
Iliustr. Ingrida Tubinytė (Lentvario Motiejaus Šimelionio vidurinė mokykla) ....................................... 21
I i (Į į, Y y) ........................................................................................................................................................ 22
Ignelio išvyka į Indiją. Miroslav Stankevič (Lentvario Henriko Senkevičiaus vidurinė mokykla)....... 22
Iliustr. Greta Batarlaitė (Lentvario Motiejaus Šimelionio vidurinė mokykla) ........................................ 23
J j ....................................................................................................................................................................... 24
Jūrininkai. Ieva Kondratovič (Lentvario Henriko Senkevičiaus vidurinė mokykla) ............................. 24
Jonas. Dorota Ignatovič (Lentvario Henriko Senkevičiaus vidurinė mokykla) ...................................... 24
Iliustr. Marta Višnevska (Lentvario Henriko Senkevičiaus vidurinė mokykla) ...................................... 25
K k ..................................................................................................................................................................... 26
Kelionė. Gabija Bogdzevičiūtė (Lentvario Motiejaus Šimelionio vidurinė mokykla) ........................... 26
Kiaulės košmaras. Arnold Bogdevič (Lentvario Henriko Senkevičiaus vidurinė mokykla) .............. 26
Iliustr. Alina Kondratovič (Lentvario Henriko Senkevičiaus vidurinė mokykla) ................................... 27
L l ..................................................................................................................................................................... 28
Laimė. Agnė Kvetkovskytė (Lentvario Motiejaus Šimelionio vidurinė mokykla) ............................. .. 28
Laukinukų liūdesys. Agata Nedvecka (Lentvario Henriko Senkevičiaus vidurinė mokykla)............... 28
Lemūras Lenis. Greta Smolenska (Trakų Vytauto Didžiojo gimnazija) ............................................... 28
Iliustr. Ingrida Tubinytė (Lentvario Motiejaus Šimelionio vidurinė mokykla) ...................................... 29
M m ................................................................................................................................................................... 30
Mokykla. Akvilė Savickytė (Lentvario Motiejaus Šimelionio vidurinė mokykla) ................................ 30
Mokykloje. Henrikas Koleda (Lentvario Henriko Senkevičiaus vidurinė mokykla) ............................. 30
Iliustr. Ilona Mikševič (Lentvario Henriko Senkevičiaus vidurinė mokykla) ......................................... 31
N n .................................................................................................................................................................... 32
Naktis. Agnė Sinkevičiūtė (Lentvario Henriko Senkevičiaus vidurinė mokykla) ................................. 32
Nenorius. Samanta Fominova (Senųjų Trakų pagrindinė mokykla)...................................................... 32
Iliustr. Katarina Ranceva (Lentvario Henriko Senkevičiaus vidurinė mokykla) ................................... 33
O o .................................................................................................................................................................... 34
Onutės obuoliukai. Pijus Girdziušas (Lentvario Motiejaus Šimelionio vidurinė mokykla) ................. 34
Iliustr. Jūratė Kazlauskaitė (Lentvario Motiejaus Šimelionio vidurinė mokykla) ................................. 35
P p .................................................................................................................................................................... 36
Pasakiški pingvino pojūčiai. Greta Smolenska (Trakų Vytauto Didžiojo gimnazija) ......................... 36
Pono Petrausko prekyba. Akvilė Savickytė (Lentvario Motiejaus Šimelionio vidurinė mokykla) .... 36
Pašokime! Norbertas Kuisys (Lentvario Henriko Senkevičiaus vidurinė mokykla) ............................. 36
Pokalbis. Viktorija Čaplygina (Lentvario Henriko Senkevičiaus vidurinė mokykla) ........................... 36
Po pusryčių pietūs. Mažena Dubako (Lentvario Henriko Senkevičiaus vidurinė mokykla) ................ 36
Iliustr. Ričardas Kirejev (Lentvario Motiejaus Šimelionio vidurinė mokykla) ...................................... 37
R r ..................................................................................................................................................................... 38
Raidė raidę randa. Agnė Sinkevičiūtė (Lentvario Henriko Senkevičiaus vidurinė mokykla) ............. 38
Iliustr. Monika Danilovaitė (Lentvario Motiejaus Šimelionio vidurinė mokykla) ................................. 39
S s ...................................................................................................................................................................... 40
Senelio suolelis. Miroslav Stankevič (Lentvario Henriko Senkevičiaus vidurinė mokykla) ................. 40
Svečiai. Pijus Girdziušas (Lentvario Motiejaus Šimelionio vidurinė mokykla) .................................... 40
Skruzdėliukai. Ivona Jarmolovič (Lentvario Henriko Senkevičiaus vidurinė mokykla) ...................... 40
Iliustr. Arvydas Karpičius (Lentvario Henriko Senkevičiaus vidurinė mokykla) .................................. 41
Š š ..................................................................................................................................................................... 42
Šaltymetis. Romas Kliucevičius (Lentvario Henriko Senkevičiaus vidurinė mokykla) ....................... 42
Šienpjoviai. Danielė Dikevičiūtė (Lentvario Motiejaus Šimelionio vidurinė mokykla) ....................... 42
Iliustr. Ernesta Kliucevičiūtė (Lentvario Henriko Senkevičiaus vidurinė mokykla) ............................. 43
T t ..................................................................................................................................................................... 44
Tėtušėlis turguje. Pijus Girdziušas (Lentvario Motiejaus Šimelionio vidurinė mokykla) ................... 44
Iliustr. Antanas Bankauskas (Lentvario Motiejaus Šimelionio vidurinė mokykla) ............................... 45
U u (Ų ų, Ū ū) .................................................................................................................................................. 46
Ulduko ulbelė. Justina Gajevskaja (Lentvario Henriko Senkevičiaus vidurinė mokykla) .................... 46
Iliustr. Joana Rudzis (Lentvario Henriko Senkevičiaus vidurinė mokykla) ........................................... 47
V v .................................................................................................................................................................... 48
Velnio vakarienė. Justina Brazovska (Lentvario Henriko Senkevičiaus vidurinė mokykla) ................ 48
Varnėnas Vilis. Edgar Baranovski (Senųjų Trakų pagrindinė mokykla)............................................... 48
Vaiduoklis. Renata Jankauskaitė (Senųjų Trakų pagrindinė mokykla)...................................................48
Vapsiai. Justina Brazovska, Aneta Lukaševič (Lentvario Henriko Senkevičiaus vidurinė mokykla) ... 48
Iliustr. Justina Brazovska (Lentvario Henriko Senkevičiaus vidurinė mokykla) ................................... 49
Z z ..................................................................................................................................................................... 50
Zuikučiai. Karolina Medvedeva (Lentvario Henriko Senkevičiaus vidurinė mokykla) ........................ 50
Iliustr. Monika Junevičiūtė (Lentvario Motiejaus Šimelionio vidurinė mokykla) ................................. 51
Ž ž ..................................................................................................................................................................... 52
Živilė. Ernesta Kliucevičiūtė (Lentvario Henriko Senkevičiaus vidurinė mokykla) ............................. 52
Žuvinto žiežula. Miglė Širinskaitė (Lentvario Motiejaus Šimelionio vidurinė mokykla) .................... 52
Žiogas. Mažena Dubako (Lentvario Henriko Senkevičiaus vidurinė mokykla) .................................... 52
Iliustr. Brigita Lamkomkaitė (Lentvario Motiejaus Šimelionio vidurinė mokykla) .............................. 53
Abėcėlė – grandinėlė ...................................................................................................................................... 54
Cirke. Ernesta Kliucevičiūtė (Lentvario Henriko Senkevičiaus vidurinė mokykla) .............................. 54
Iliustr. Alina Kondratovič (Lentvario Henriko Senkevičiaus vidurinė mokykla) .................................. 55


PRATARMĖ

Mieli vaikučiai, tėveliai, mokytojai!
Jūsų rankose – vaikų sukurta knygelė.
Ši knygelė skirta mažiesiems – tiems, kurie mokosi skaityti ir kartais dar pamiršta vieną kitą raidelę... Kad šitaip neatsitiktų ir mažyliai lengviau įsimintų neklusniąją raidelę, vyresnieji jų bičiuliai sukūrė gražių kūrinėlių, kurių visi žodžiai prasideda ta pačia raide.
Knygelėje rasite visomis abėcėlės raidėmis prasidedančių kūrinėlių – pasakėlių, eilėraštukų ar vaizdelių. O paskutinis kūrinėlis parašytas visomis abėcėlės raidėmis iš eilės. Išmokus sekti šią „grandinėlę“, nebus sunku abėcėlę pasakyti nesipainiojant.
Tikriausiai rasite ir keistokų ar negirdėtų žodžių. Tačiau jų reikšmes nesunkiai suprasite, o kai kurie žodžiai yra paaiškinti. Galbūt kai kam teks pasinaudoti ir žodynais.
Nubrėžtos linijos – rašykite raideles ar žodelius, o jei patinka, tai sukurkite ir savo pasakėlę...
Kiekviena raidelė iliustruota. Atspėkite, kuriam kūrinėliui tinka piešinėlis? Nuspalvinkite jį, tuomet, tikimės, raidelę jau tikrai mokėsite. Beje, iliustracijose irgi rasite pasislėpusių raidelių. O jei nerasite, gal patys nupiešite?
Taigi grožėkitės lietuvių kalbos turtais ir mokinių išmone. Skaitykite, rašykite, spalvinkite, kurkite! Linksmoji abėcėlė „Raidė raidę randa“ mielai padės.
Knygelę kūrė Lentvario Henriko Senkevičiaus ir Lentvario Motiejaus Šimelionio vidurinių mokyklų 5 – 12 klasių mokiniai, kurie savo mokyklose mokosi lenkų ir lietuvių kalbomis. Be projekto vadovių mokiniams dirbti padėjo jų lietuvių kalbos mokytojos: Giedrė Širinskienė (Lentvario Motiejaus Šimelionio vidurinė mokykla) bei projekto minčiai pritarusios Angelė Bagdžiuvienė (Trakų Vytauto Didžiojo gimnazija) ir Irena Stefanovič (Senųjų Trakų pagrindinė mokykla).
Projekto vadovės ir jaunieji autoriai dėkoja žmonėms, kurie padėjo knygelei pasirodyti šiame gražiame pasaulyje: Tautinių mažumų ir išeivijos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės Tautinių mažumų skyriaus Rytų Lietuvos programos poskyrio vedėjui Alfonsui Kairiui, Lentvario Motiejaus Šimelionio vidurinės mokyklos direktorei Romutei Nargelienei, Lentvario Henriko Senkevičiaus vidurinės mokyklos direktoriui Francišekui Žeromskiui ir individualios įmonės „Prepozicija“ direktorei Sigutei Urbanavičienei.

Projekto vadovės

A.Girdziušienė.Knygos sudarytoja - vaikų sukurtos pasakos -"Vienos raidės pasakėlė"

„Vienos raidės pasakėlės“- tai nuotaikinga knygelė, kurią sukūrė Lentvario vaikai. Pavadinome ją vienos raidės pasakėlėmis, nes kiekvieno kūrinėlio visi žodžiai prasideda ta pačia raide. Juos rašė trijų Lentvario vidurinių mokyklų mokiniai. Ypač malonu, kad knygelė yra sukurta keliomis kalbomis kalbančių ir besimokančių mokinių: Lentvario Henriko Senkevičiaus vidurinėje mokykloje mokoma lenkų kalba, Lentvario 1-ojoje vidurinėje- rusų kalba ir Lentvario Motiejaus Šimelionio vidurinėje- lietuvių kalba. Mokiniams vadovavo šių mokyklų lietuvių kalbos mokytojos Aušra Girdziušienė, Alma Valašinienė ir Giedrė Širinskienė. Piešinėlių autoriai- Lentvario Henriko Senkevičiaus ir Lentvario Motiejaus Šimelionio vidurinių mokyklų mokiniai, jų vadovė- dailės mokytoja Asta Radimonienė.
Jaunieji kūrėjai ir jų mokytojos tikisi, kad jums patiks skaityti ir spalvinti savo bendraamžių sukurtą knygelę. Gal ir patys pamėginsite sukurti panašių kūrinėlių ir juos iliustruoti arba pratęsite kitų sugalvotas pradžias. Taip pat manome, kad knygelė bus ne tik įdomi, bet ir naudinga. Ji padės tiems vaikučiams, kuriems sunkiau įsiminti raideles ar kurių rankelėms pieštukas ne visada paklūsta.


Sudarytoja


Justina Brazovska, 6 kl.
Atleidimas
Apkaltino Agurkas Arbūzą abejingumu.
-Ak,- ašarojo Agurkas,- aš atstumtas Arbūzo! Aš apleistas! Aš alkanas! Aš auka!
-Ak,- aimanavo Agurkas,- Arbūzas apvalainas, auksiniais apdarais apsitaisęs, atvežtiniu apavu apsiavęs!
-Ak, - aikčiojo Agurkas,- aš Arbūzą apgausiu, apgraušiu, apvogsiu, aprėksiu, apkalbėsiu, apskųsiu, apmėtysiu apelsinais, ananasais, agrastais, aguonomis apibarstysiu!
-Agurkėli Agurkėli,- atsiduso Arbūzas,- atsipeikėk, apsidairyk... Agurkas ar Arbūzas- abu apvalūs.
-Avine!- atšovė Agurkas.- Atsitrauk!
Aistringai atsikirtinėjo Agurkas Arbūzui, Arbūzas- Agurkui. Aštuoniais aukštais:
-Asilas!
-Akiplėša!
-Apsišaukėlis!
-Apsimetėlis!
-Apsileidėlis!
-Apsirijėlis!
-Antrametis!
-Akmenširdis!
-Atsirado admirolas!
-Ai ai ai, aristokratas!
Antradienį Agurkas atsiprašė Arbūzo:
-Atleisk, Arbūzėli, aš apgailestauju...
-Aišku, atleidžiu, Agurkėli,- atsakė Arbūzas.
Apsiverkė abu, apsikabino.
-Atia, Agurkėli alkanėli...- atsisveikino Arbūzas.
-Atia, Arbūzėli apvalėli...- atsisveikino Agurkas.


Ernesta Kliucevičiūtė, 6 kl.
Karalius kalakutas
Kartą kalakutas karūnavosi karaliumi.
Kaip kvatojosi kiemo kaimynija!
-Ką, kerėpla karalius?- kiršino kaimynus karvė.
-Kniau kniau kniau! Kalakutienė- karalienė!- kikeno koketuojančios kiemo katės.
-Kriu kriu kriu! Kokios kreivos kojos! Koks kaklas, kaip kablys!- kriuksėjo kėpsodama kiaulė.
Kalakutas kurčias: kovingai kieme kėblinėja, kojomis kirmėles kupstuose kapsto. Kai kairė kalakuto koja krūmą kepštelėjo, kalakutas keberiokšt!
Kvatoja kiemo kaimynai: karaliaus kalakuto kadencijai- KAPUT!





Viršeliai Agnieškos Janovič, 10 kl.

Turinys
Justina Brazovska. Atleidimas .......................................................
Agata Nedzvecka, Aliona Ranceva. Daktaras Dolitlis ..................
Ernesta Kliucevičiūtė. Karalius kalakutas ....................................
Agata Nedzvecka. Meškų meilė ..................................................
Mažena Dubako. Septynios seserys .............................................
Ernesta Kliucevičiūtė. Saldžių sapnų ...........................................
Ilona Galdilina. Vakarykštė vakarienė ..........................................
Aneta Lukaševič. Karvės kerštas ...................................................
Andrius Jaroslavskis. Genio gimtadienis ........................................
Justina Brazovska. Pono Pilypausko pupos ...................................
Romas Kliucevičius. Skruzdėliukai .................................................
Veda Golovač, Marta Michnova. Pavasaris ..........................................
Igor Laričev. Sniego senis ................................................................
Mindaugas Senulis. Marius myli Miglę ..........................................
Valentina Netesova. Seneliai ............................................................
Jevgenij Trukšin. Kalėdos ................................................................
Kristina Belikova. Rašytojo romanas ..................................................
Inara Bakej. Pono Prano pavasaris ......................................................
12 kl. mokiniai, vad. Julija Goretova. Kalėdos ....................................
Kristina Belikova. Turtų trokštantis Titas .............................................
Tautvydas Laucius. Petriuko prekės ....................................................
Norbertas Grybauskas. Tatliūno tarakonai ...........................................
Eugenijus Kornyšovas. Tragedija tunelyje ..........................................
Pamėgink pratęsti .................................................................................
Iliustracijų autoriai ...............................................................................

Aušra Girdziušienė - medžiaga apie Niat-Nam

Aušra Girdziušienė


Vyrai- stipruoliai ir kovotojai iš prigimties. Nuo senų senovės jie grumiasi medžioklėje, kovoja su priešais, o jei neranda rimtos priežasties, tai susikimba bent dėl pramogos. Moterys- trapios ir silpnos būtybės, kurias reikia ginti ir globoti. Joms turi rūpėti, anot kai kurių tautų išminties,- vaikai, virtuvė ir bažnyčia. Šį mitą, vis dar gyvą daugumos žmonių mąstysenoje, sėkmingai griauna jauna lentvarietė Ernesta Vitkauskienė, Rytų kovos meno NIAT- NAMo instruktorė, iš pirmo žvilgsnio tikrai atrodanti kaip gležna ir nedrąsi mergina.
Gyvenimo kelią Ernesta pradėjo nuo... menų. Ji pradėjo mokytis Kauno J.Naujalio vidurinėje muzikos mokykloje, turėjo idealią klausą, grojo smuiku, „Vyturio“ mokykloje dainavo chore ir etnografiniame ansamblyje, piešė. Vėliau, jau suaugusi, dirbo aktore „Raganiukės“ teatre. Paklausta, kaip ją, menininkę, patraukė Niat-Nam kova, Ernesta juokiasi. Juk kova irgi menas. O gal tai buvo užprogramuota dar iki gimimo, mat jos tėtis labai norėjęs sūnaus? Tačiau susilaukęs trijų dukterų... Taigi pirmam planui nepavykus mergaites ėmęs auklėti „berniukiškai“: vedžiojęs į žygius, mankštinęs, grūdinęs, draudžiamaisiais laikais leidęs lankyti karatė. Paaugusi Ernesta pati juto, kad kūnas nori sportuoti, todėl išbandė įvairias šakas: lengvąją atletiką, fechtavimą, irklavimą, dziudo. Tačiau kiekvienai sporto šakai vis kažko trūko. Gerokai vėliau, pradėjusi vedžioti aštuonmetį sūnų Atrį į Niat-Nam treniruotes, būtent jo įkalbėta, ir pati pamėgino. Nors iš pradžių Ernestai Niat-Nam nepatiko, tačiau pamažu ji pamatė, kad šioje šakoje yra viskas, ko trūko kitoms: vikrumo ir ištvermės, jėgos ir gracingumo. Ir jokios prievartos. Taigi išeitų, kad mamai jos kelią parodė vaikas.
Ne tik Niat-Nam kova, bet ir jos pavadinimas daug kam naujas, negirdėtas. Nenuostabu, juk Lietuvoje ši naujiena atsirado vos prieš kelerius metus. Niat-Nam skiriasi nuo kitų Rytų kovų. Tai originali senovinė Vietnamo kovos meno mokykla, derinanti savyje fizinę jėgą, dvasines savybes ir išmintį, kurianti pusiausvyrą tarp žmogaus ir gamtos. Rašytiniuose šaltiniuose Niat-Nam minimas jau XIII amžiuje, tačiau iki pat XX amžiaus pabaigos šio kovos meno paslaptys buvo prieinamos tik nedaugeliui išrinktųjų. Senovėje įsislaptinę Niat-Nam kovotojai būdavo atpažįstami iš gąsdinančių gerklinių garsų, kuriuos keldavo ypatinga kvėpavimo technika. Paskutiniame XX a. dešimtmetyje Niat-Nam atkeliavo ir į Lietuvą, o 1999 metais buvo įkurta Lietuvos Niat-Nam federacija. Jos prezidentas Petras Golovačius tapo pagrindiniu Ernestos treneriu.
Ilgokai paklaidžiojusi ieškojimų keliais, Ernesta iš visų rytietiškų kovų išsirinko Niat-Nam, nes šis mokymas tinka net kūdikiui nuo pirmųjų gyvenimo dienų. Jis ugdo greitą reakciją, laisvus ir natūralius judesius, ryžtingą charakterį, teisingą mąstymą, jungia jėgą, vikrumą, plastiką ir ištvermę. Daug judesių ir pratimų imituoja gyvūnų elgseną. Nors Niat-Nam yra kova, tačiau ji akcentuoja ne puolimą, o gynybą. Čia patiriama daug mažiau traumų nei, tarkim, krepšinyje, kuris nėra laikomas pavojingu. Moterys nepraranda moteriškumo, bet įgyja grakštumo, lankstumo ir jėgos. Todėl į treniruotes ateinama ne tik po vieną, bet ir šeimomis. Tėvai nesibijo dėl savo atžalų, nes čia nėra jokios agresijos. Po treniruotės žmonės jaučiasi ne pavargę, o pailsėję, pilni energijos.
Daugeliui žmonių Niat-Nam pakeičia gyvenimą. Ilgai čia nevaikšto tik tie, kurie ateina išmokti „duoti į snukį“. Pasilikusieji atranda save, pradeda piešti ar dainuoti, vaidinti. Žmogus ima žinoti, ko jis nori. Ne išimtis ir Ernesta. Šiandien ji nenori net prisiminti sunkių minčių apie mirtį, kurios apimdavo iki atėjimo į Niat-Nam, nuovargio, irzlumo, nesėkmių asmeniniame gyvenime. Vaikščiojo sudirgusi, viskas buvo neįdomu, o nuo tokių nuotaikų ir minčių net sūnus ėmė sirgti ir atsidūrė ligoninėje. „Vaikystėje buvau garbėtroška ir chuliganė,- prisimena Ernesta.- Suaugusi tapau „tikra lietuvė“. Jeigu saulė šviečia, tai blogai. Jeigu lietus lyja, irgi blogai“. Niat-Nam pakeitė Ernestos mąstymą, požiūrį į gyvenimą. Ji tapo optimistė, dingo baimė dėl ateities ir mylimų žmonių likimo. Ji žino, ko nori iš gyvenimo, ir viskas klostosi taip, kaip ji nori. Artimiausi planai- tai studijos aukštojoje mokykloje ir jau pradėtas darbas- Niat-Nam grupių sudarymas vaikų darželiuose.
Niat-Nam technika Ernestai atrodo tobula. Kažkada ji manė, kad niekada nepasieks tokio lygio kaip Niat-Nam meistrai. Tačiau dabar ji pati yra kitų trenerė ir pastaruoju metu visą dieną treniruoja žmones: Vilniuje ir Lentvaryje, vaikus ir suaugusius, sveikatingumo ir sportinėse grupėse. Niat-Nam jai jau nebe pomėgis ir ne darbas, tai- gyvenimo būdas. Jos gyvenimas salėje ir už salės sienų nesiskiria, visur galioja tos pačios taisyklės ir principai: pagarba kitam žmogui, sąžiningumas, sveikas gyvenimo būdas.
Ernesta turi ir kitų pomėgių. Ją domina budizmas ir Rytų filosofija, Indijos kultūra. Kad ir kaip ji būtų užimta, kasdien randa laiko trims dalykams: rytiniam krosui, knygai ir dienos apmąstymams. Visais kitais atžvilgiais Ernestos gyvenimas nesiskiria nuo kitų žmonių. Kaip ir kiti ji valgo mėsą, žiūri televizorių, neignoruoja kosmetikos. Tiesa, kai kurie lentvariečiai per tą dešimtmetį, kai Ernesta gyvena šiame mieste, taip ir nepriprato prie jos įpročio drauge su šeimos vyrais kiekvieną rytą žiemą vasarą apsipilti šaltu vandeniu. Kiti kraipo galvas išgirdę, kad Ernesta dar prieš dešimtmetį atsisakė gimdyti ligoninėje ir buvo viena iš pirmųjų Lietuvos moterų, gimdžiusių vandenyje.
Ernesta dėkinga likimui už savo vyrą Virgilijų, kuris puikiai supranta žmoną, nes ir pats domisi rytietiškomis kovomis- treniravosi ušu, karatė, aikido. Virgilijus pritaria žmonai visur ir visada. Vaikystėje neturėjusi pianino, Ernesta varvindavo seilę žiūrėdama į draugių instrumentus. Todėl Virgilijus, nepaisydamas pinigų trūkumo, prisiklijavo gerojo Kalėdų senelio barzdą ir padovanojo žmonai sintezatorių. Dabar didžiąją dalį laisvalaikio ji praleidžia grodama.
Ernesta džiaugiasi, kad realiame gyvenime neteko panaudoti to, ką išmoko treniruodamasi. Nors neabejoja, kad sugebėtų apsiginti pati ir kitus apgintų. Tiesa, visai neseniai reakcija, įgyta treniruojantis, jai išgelbėjo gyvybę. Netikėtai gatvėje išdygo automobilis, tačiau Ernesta nesustingo, atšoko atgal. Ties pilvu tik brūkštelėjo automobilio veidrodėlis. Jei ne kasdienės treniruotės, ji mano, kad būtų suakmenėjusi ir nepasitraukusi.
Nesulaukė Ernesta ir pasiūlymų ką nors pagąsdinti, primušti, „sutvarkyti“. Ir nemėginkite to prašyti. Na, nebent patys norite gauti į kailį.



Alfredo Girdziušo nuotr.

Aušra Girdziušienė - Rytietiškų Naujųjų metų šventės čia vyksta jau nuo 2000-ųjų metų. Šiemet švente

Aušra Girdziušienė

Naujuosius Ugninio Šuns metus, skaičiuojamus pagal Rytų kalendorių ir prasidėjusius sausio 29 dieną, pasitiko ne tik tolimi kraštai, bet ir Lentvaris. Prie šaltinėlio, daugelį metų laikomo tradicine sveikuolių susitikimų vieta, pasilinksminti ir pasveikinti vienas kitą susirinko šimtai žmonių iš įvairių Lietuvos miestų.
Rytietiškų Naujųjų metų šventės čia vyksta jau nuo 2000-ųjų metų. Šiemet švente pradžiugino trys rengėjai: Lietuvos Aikido AIKIKAI federacija, mokanti Japonijos kovos meno paslapčių (prezidentas Pranas Golovač), sveikuolių šeimas vienijantis Aikido AIKIKAI sveikatingumo klubas „Pažinkim save“ (prezidentas Valerijus Marčenkovas) bei Lietuvos NIAT-NAM federacija, mokanti Vietnamo kovos meno ir pasaulėžiūros (prezidentas Petras Golovač). Materialią paramą pasiūlė UAB „Orleda“ direktorius Leonidas Sisickis.
Abi federacijos ir sveikatingumo klubas seniai puoselėja Rytų kraštų gyvensenos tradicijas, domisi jų filosofija ir menais, semiasi išminties iš tūkstantmetę patirtį turinčių jų sveikatinimo sistemų, rūpinasi kūno ir sielos harmonija, fiziniu ir dvasiniu tobulėjimu. Ypač didelį dėmesį abi federacijos ir klubas skiria vaikams, mokydami juos mąstyti ir gyventi sąmoningai, rasti savo gyvenimo kelią, o ne pasiduoti kitų įtakai.
Būtent sveiko gyvenimo būdo propagavimas ir sveikatos stiprinimas rytietiškais metodais ir buvo pagrindinis šios šventės tikslas. Anot vieno iš rengėjų, Valerijaus Marčenkovo, mūsų augantys vaikai turi suprasti, kad galima gyventi ir linksmintis be kvaišalų. Jie turi matyti gyvą pavyzdį ir išmokti patys saugoti ir stiprinti sveikatą naudodamiesi paprastais, natūraliais, nieko nekainuojančiais, tačiau labai efektyviais būdais. Todėl ši šventė buvo skirta ne žiūrėti, o dalyvauti, išmėginti tai, ką kartais matome tik per televiziją. Aktyviausi dalyviai ir pirmieji pagalbininkai, žinoma, buvo vaikai, iš kurių dauguma priklauso Aikido AIKIKAI ir NIAT-NAM federacijoms arba sveikatingumo klubui.
Neatsitiktinai šventės vieta rengėjai pasirinko šaltinėlį. Daug metų šaltinėlis duoda sveikatos visiems: prie jo pamatysi ir ikoną, ir katalikišką šventą paveikslėlį, ir rytietiškus smilkalus. Ši vieta turi įdomią istoriją, o kai kas jos vandenį laiko šventu. Kažkada V.Marčenkovui, atėjusiam prie šaltinėlio, nepažįstamas senelis patarė: jei prausiesi šiuo vandeniu, visada sveikas būsi. Taigi dar 1982 metais Valerijus su artimiausiais bičiuliais ėmė žiemą ir vasarą apsipylinėti šaltinėlio vandeniu. Tačiau prasidėjus privatizavimo erai, šaltinėlis taip pat atsidūrė privačioje teritorijoje. Tuomet Valerijus, pasiėmęs virgules, ėmė artimiausiose vietose ieškoti naujos versmės. Ją suradęs iškasė naują šaltinį. Netrukus prie jo atsiradusią skulptūrėlę kažkas sulaužė. O ikonos, kurią taip pat nežinia kas pakabino, niekas neliečia.
Daugiau kaip prieš du dešimtmečius gimusi tradicija apsipilti lediniu šaltinėlio vandeniu kasmet sulaukia vis daugiau pasekėjų. Į šventę atėję norintys apsipilti turėjo net eilę stovėti. Nemaža buvo ir tokių, kurie, bežiūrėdami į kitus, ypač mažus vaikučius, įsidrąsino ir patys susigundė.
Vanduo ir ugnis- du kūną ir sielą valantys elementai. Todėl šventės dalyviai be jokios baimės bėgiojo karštomis anglimis. Vaikai ir čia rodė pavyzdį kai kuriems suaugusiems.
Atėję žmonės darė vietnamiečių ir japonų mankštas, dalyvavo įvairiuose rytietiškuose vikrumo ir judrumo žaidimuose. Ketvirtą valandą popiet fejerverkais pasitikę Ugninio Šuns metus, visi vaišinosi skania karšta arbata ir valgė vegetarišką plovą su daržovėmis ir vaisiais, kurį, padedamas vaikų, kasmet verda daugelį pasaulio šalių apkeliavęs, daug patiekalų išragavęs ir savo ypatingą receptą sukūręs Olegas Polonskis.

Alfredo Girdziušo nuotr.
0883 vaikai verda plovą
0997 vietnamiečių mankštelė mažiems ir dideliems
1029 šventės organizatoriai, centre- trys prezidentai (Pranas Golovač, Valerijus Marčenkovas, Petras Golovač)
1054 šeimų varžybos
1093 Olegas Polonskis tuoj virs plovą
1177, 1183, 1186, 1189, 1193 maudynės
1300,1306, 1308, 1321, 1329, 1336 bėgimas per žarijas
0890 šventės rengėjai: Lietuvos NIAT-NAM fedeėracijos viceprezidentas Deividas Vaškelis, treneris Valerijus Kušelevičius, sveikatingumo klubo „Pažinkim save“ prezidentas Valerijus Marčenkovas, Lietuvos Aikido AIKIKAI federacijos prezidentas Pranas Golovač
1375,1376, 1378 Lietuvos NIAT-NAM federacijos prezidentas Petras Golovač gardžiuojasi plovu ir damų draugija

Aušra Girdziušienė - apie pasaulio kalbas

Maža garbė svetimom kalbom kalbėti, didi gėda savos gerai nemokėti. (J.Jablonskis)

Pasaulyje yra apie 3 000 kalbų. Įvairias kalbas vartoja skirtingas skaičius žmonių. Pavyzdžiui, kinų kalba šneka daugiau kaip 1 mlrd., anglų – 320 mln., ispanų – 280 mln. žmonių. Kai kuriomis kalbomis šneka tik po kelis tūkstančius ar tik šimtus žmonių. Tokios yra viena kita Afrikos genčių, Amerikos indėnų, Kaukazo aūlų kalbos.
Tarptautiniam bendravimui šiuo metu dažniausiai vartojamos anglų, vokiečių ir prancūzų kalbos. Jų mokosi daugelio šalių žmonės.
Esama kalbų, kurios kasdieniame gyvenime nebevartojamos ir laikomos mirusiomis. Tokia yra lietuvių kalbai artima prūsų kalba. Kai kurios mirusios kalbos vartojamos tik tam tikrose srityse. Pavyzdžiui, lotynų kalba yra Katalikų bažnyčios ir tarptautinės mokslo terminijos kalba.
Žmonės yra sukūrę dirbtinių kalbų. Iš jų labiausiai paplitusi esperanto kalba, XIX a. pabaigoje sugalvota kurį laiką Lietuvoje (Veisiejuose) dirbusio gydytojo Liudviko Zamenhofo (Ludwig Zamenhof).
Pagal kilmę ir raidą kalbos skirstomos į šeimas. Kalbų šeima – tai giminiškų kalbų grupė, kurios nariai išsirutuliojo iš vienos kalbos, vadinamosios prokalbės.
Didžiausios yra indoeuropiečių, finougrų (priklauso estų, suomių, vengrų kalbos), tiurkų (turkų, uzbekų, kazachų, turkmėnų, totorių, kirgizų, azerbaidžaniečių, karaimų kalbos), semitų-chamitų, kinų-tibetiečių, mongolų, tunguzų-mandžiūrų, dravidų kalbų šeimos ir kitos kalbos.
Indoeuropiečių kalbų šeima – pati gausiausia. Šios šeimos kalbomis šneka apie 3 mlrd. žmonių – beveik pusė pasaulio gyventojų. Jai priklauso ir lietuvių kalba.
Indoeuropiečių kalbų šeimą sudaro keliolika šakų. Europos šalyse paplitusios iš lotynų kalbos kilusios romanų šakos kalbos: prancūzų, ispanų, portugalų, italų, rumunų ir kitos kalbos, kuriomis šneka per 570 mln. žmonių. Plačiai vartojamos germanų šakai priklausančios anglų ir vokiečių kalbos. Šiai šakai taip pat priklauso olandų, danų, švedų, norvegų kalbos. Iš slavų šakos kalbų gausiausia rusų kalba, kitos – baltarusių, ukrainiečių, lenkų, čekų ir slovakų, bulgarų, serbų, kroatų (chorvatų). Jomis šneka apie 270 mln. žmonių. Indų ir iranėnų šakų kalbomis šnekama Indijoje, Bangladeše ir Pakistane. Iš iranėnų šakos kalbų labiausiai paplitusi persų kalba. Kai kuriose Airijos ir Anglijos vietose vartojamos keltų šakos kalbos: airių, škotų, valų ir kt. Mokslui svarbi senoji indų kalba, vadinama sanskritu. Atskiroms indoeuropiečių kalbų šakoms atstovauja graikų, albanų, armėnų, hetitų ir tocharų kalbos.
Vieną indoeuropiečių šeimos šaką sudaro baltų kalbos. Seniausiais laikais baltų gyventa dabartinėse Lietuvos, Latvijos, Baltarusijos teritorijose, šiaurės vakarų Ukrainoje, vakariniuose Rusijos pakraščiuose, Karaliaučiaus krašte (Kaliningrado srityje) ir šiaurės rytų Lenkijoje.
Paskutinio tūkstantmečio pr. Kr. viduryje baltai suskilo į vakarų ir rytų baltus. Vakarų baltų kalbomis laikomos dabar jau mirusios prūsų ir jotvingių, o rytų baltų – lietuvių, latvių ir mirusios kuršių, žiemgalių, sėlių kalbos. Iš baltų kalbų gyvos yra latvių ir lietuvių kalbos, rašytinių paminklų paliko prūsų kalba.
Lietuvių kalba kaip atskira kalba ėmė klostytis nuo VII a. Vietovardis Lietuva (slaviška forma Litua) pirmą kartą paminėtas lotynų kalba parašytuose 1009 m. metraščiuose.
Lietuviai vieninteliai iš baltų senovėje buvo sukūrę savo valstybę, kurios teritorija XIII-XV a. siekė net Juodąją jūrą. Lietuvių kalba tada tik šnekėta. Su Vakarų Europa susirašinėta lotynų kalba, o su Rytų – senąja kanceliarine slavų kalba.
Lietuvių rašomoji kalba atsirado tik XVI a. Bendrinė lietuvių kalba susiformavo XIX a. pabaigoje - XX a. pradžioje vakarų aukštaičių kauniškių tarmės pagrindu.
Dabar, be Lietuvos, lietuviškai kalba Baltarusijos vakaruose ir šiaurės rytų Lenkijoje gyvenantys lietuviai, išeiviai iš Lietuvos JAV, Kanadoje, Australijoje, Brazilijoje, Argentinoje, Vokietijoje ir kt.
Prieš 450 metų , 1547 m., Karaliaučiuje išleista pirmoji knyga lietuvių kalba, parengta Martyno Mažvydo, kai jis dar studijavo Karaliaučiaus universitete. Joje yra elementorius, katekizmas, giesmynėlis. Prakalba "Knigieles paczias byla ..." - pirmasis originalus eilėraštis lietuvių kalba. Knygelės pačios bylo...“ -112 eilučių. Po jų įdėtas lietuviškas elementorius (pateikta abėcėlė ir skaitymo pratimai), katekizmas – religiniai ir doroviniai pamokymai. Knygos pabaigoje 11 giesmių su gaidomis.
Manoma, kad knyga išspausdinta 200 – 300 egz. tiražu. Išliko du egzemplioriai, saugomi Vilniaus ir Torunės (Lenkija) universitetų bibliotekose. Knygoje yra 79 puslapiai.
Jos autorius ar leidėjas nebuvo nurodytas nei tituliniame lape, nei po pratarmės. Eiliuotoje lietuviškoje pratarmėje "Knygieles pačios bylo...", užrašytoje tam metui būdinga baroko forma, pati knygelė ragina skaitytojus ją atidžiai skaityti, suprasti ir įsiminti tai, kas parašyta. Po šita pratarme, parašyta žemaičių tarme, irgi nerandame autoriaus vardo. Tačiau, atkreipę dėmesį į 3-19 eilučių pirmąsias raides, galime perskaityti akrostichą. Baroko laikais jis buvo labai paplitęs. Šiaip jau apie Mažvydą išlikę nedaug žinių.
Mažvydo tema rašomi literatūros ir muzikos veikalai, kuriami dailės kūriniai, jo vardu vadinamos Lietuvos miestų gatvės ir bibliotekos. Justinas Marcinkevičius yra parašęs dramą "Mažvydas", kuri atskira knyga buvo išleista 1977 m., pagal ją pastatytas spektaklis. Klaipėdoje 1976 m. pradėtas kurti skulptūrų parkas, kuriam vėliau suteiktas Martyno Mažvydo vardas. 1997 m. Klaipėdoje pastatytas paminklas Martynui Mažvydui. Lietuvos alpinistai,http://daugenis.mch.mii.lt/Mazvydas/mazvydP.lt.htm 1979 m. pirmieji įkopę į 4560 m. aukščio viršūnę Tian Šanio kalnuose, ją pavadino Martyno Mažvydo vardu.


Jonas Biliūnas - itin ryški XX amžiaus pradžios lietuvių visuomeninio ir kultūrinio gyvenimo figūra. Mirė vos 28 metų, tačiau jo veikla skirtinga ir įvairi. Didžiausi nuopelnai - grožinei literatūrai. Pripažintas prozos klasikas. Iš jo kūrinių nuo pradinių klasių mokosi ne pirma skaitytojų karta.

Gimė 1879 m. Niūronyse (Anykščių r.), valstiečių šeimoje, mirė 1907 m. Zakopanėje (Lenkija). 1953 m. Palaikai perlaidoti Liudiškių piliakalnye prie Anykščių.

Tėvai norėjo, kad sūnus taptų kunigu, bet J.Biliūnas pasirinko rašytojo profesionalo kelią, studijavo literatūrą Leipcige, Ciuriche, rašė literatūros kritikos darbus, publicistiką ir meninę prozą.

XIX a. pab. – XX a. pr. Lietuvių rašytojo gyvenimas buvo skurdus, lydimas nepriteklių. Kaip ir daugelis jo bendraamžių, susirgo džiova.

Grožinę kūrybą J.Biliūnas pradėjo nuo darbininkiškos tematikos apsakymų, vėliau parašė noveles Kliudžiau, Vagis, Žvaigždė ir kitas. Paskutiniais savo gyvenimo metais, jau sirgdamas, parašė pagrindinius savo kūrinius: noveles Joniukas, Lazda, Ubagas, Brisiaus galas, apysaką Liūdna pasaka ir kitus.


Kūrybos bruožai:

Svarbiausias J.Biliūno prozos savitumas - pasakojimas pirmuoju asmeniu. Rašytojo kūryba labai autobiografiška: dažnai vaizduojama jo vaikystės aplinka, gimtinės kraštovaizdis, keliuose kūriniuose pasakotojo paveikslui naudojami autoriaus biografijos faktai: mokslas užsienyje, atostogos Tėviškėje, liga.

Subjaktyviame pasakojime daugiau dėmsio skiriama pasakotojo vidiniam pasauliui, o ne detaliam aplinkos aprašymui. Šio tipo pasakojimas vadinamas psichologiniu. J.Bilūnas yra lietuvių psichologinės prozos pradininkas. Jo kūryba pradeda vadinamosios lietuvių lyrinės prozos tradiciją, kurią pratęsia tokie autoriai kaip Juozas Aputis, Romualdas Granauskas, Bronius Radzevičius.

Rašytojo kūrinių centre- sąžinės kamuojamas, likimo nuskriaustas žmogus. Vyraujanti moralinė nuostata - gailėtis nelaimingojo ir atleisti netgi skriaudėjui. Toks požiūris tiesiogiai siejasi su krikščioniškomis vertybėmis.

Novelių pasakotojas pasižymi dvasingumu: jis atidžiai įsižiūri į aplinką, ieškodamas žmogiškumo apraiškų, žmonių santykiuose pabrežia dorovės klausinmus, kiekviename žingsnyje reiklus sau, nuolat jaučia kaltę dėl kitų nelaimių.

Novelų personažai piešiami pabrėžiant kelis svarbiausius bruožus, bet nesiekiant išsamaus ir visapusiško vaizdo. Tačiau lietuvių literatūros kontekste kai kurie J.Biliūno veikėjai yra tapę ryškiais apibendrintais tipais.

J.Biliūno kūrybai būdingas glaustas pasakojimas, dėmesys detalėms, kartais pasirenkamas netikėtas vaizdavimo objektas (maža katytė, senas šuo). MIntis dėstoma nuosekliai, kūrinio pabaigoje nesiūlant vienintelės išvados.

Pasakojimo pobūdis dažnai kaitaliojamas. Pavyzdžiui, Liūdnoje pasakoje vieningą visumą sudaro skirtuingu stiliumi parašyti epizodai: lyrinė impresija Baltasai šešėlis artima poezijai, pirmasis pasakotojo ir Juozapotos susitikimas realistiškai aprašytas, o Juozapotos istorija primena sakmę.