Ausra Girdziušienė. Mažosios tigrės nieko nebijo

Aušra Girdziušienė

Mažosios tigrės nieko nebijo

Kokias dukras nori matyti jas auginantys tėčiai ir mamos? Ko stengiasi jas išmokyti, kokias savybes išugdyti, kokius talentus atskleisti?
Visų pirma mergaitė turi būti sveika. Dar – graži, linksma, grakšti, nuoširdi.
Dar? Švelni, draugiška, išradinga. Teisinga ir talentinga. Tvarkinga ir drausminga. Savarankiška. Įžvalgi. Atkakli. Drąsi. Ne karštakošė. Ne verkšlenanti, bet mokanti apsiginti. Ji turėtų piešti, šokti, groti, dainuoti. Mylėti pasaulį ir save. Gerbti žmones. Turėti nuomonę ir nuojautą. Pasitikėti savimi. Mokėti keletą kalbų. Dar ji turėtų...

Užteks! Galima išvardyti šimtą ir vieną pageidavimą, ko šiandien mes norime. Bet ar ne per daug vienai mažai mergaitei? Ir kaip visa tai pasiekti? Kasdien vežioti į kelis būrelius, treniruotes, samdyti mokytojus ir aukles? Ką išsirinkti neapsirinkant, jei vaikas ne tik nori, bet ir sugeba kone viską? Kaip nepersiplėšti? Kaip suspėti?!
Kai kurie tėveliai į šiuos klausimus atsako: mūsų norai tikrai nėra per dideli ir visai nesunkiai įgyvendinami. Nes viso to išmoko viena unikali sistema – Niat-Nam.

Paslaptingasis Niat-Nam
Vietnamo Niat-Nam mokykla, rašytiniuose šaltiniuose minima jau 13 amžiuje, iki pat 20 amžiaus pabaigos buvo beveik niekam nežinoma. Niat-Nam meistrai gyveno slėpdami, kas esantys, nes jų užduotis buvo apsaugoti ir apginti valdovus. Todėl šios kovos paslaptys buvo tobulinamos ir perduodamos šeimose, o ilgainiui tapo pritaikytos kiekvienam šeimos nariui. Pasauliui Niat-Nam žinios buvo atskleistos vos prieš porą dešimtmečių ir ėmė sparčiai plisti kaip viena iš labiausiai kūną ir sielą tobulinančių filosofijų.
Ši filosofija pasiekė ir Lietuvą. Lietuvos Niat-Nam federacija šiemet švenčia oficialų įkūrimo dešimtmetį. Jos treneriai kasmet tobulinasi Rusijoje, lankosi Niat-Nam tėvynėje Vietname. Federacija sąžiningai laikosi tradicijų ir mielai laukia ne vien kovomis besidominčių, ne vien jaunų ir stiprių žmonių. Anot federacijos prezidento Petro Golovač, gimęs vaikas yra apdovanotas daugybe talentų – jis yra „guminis“, muzikalus, išradingas, drąsus, savitas... Mūsų kultūroje įprasta, vaikui augant, lavinti tik vieną kitą jo gebėjimą, o Rytai žmogų suvokia kaip visumą ir lavina jame viską. Todėl ir federacijoje dėmesys skiriamas ne tik fiziniam paruošimui: čia statomi spektakliai, rengiamos muzikos, piešimo, keramikos pamokos, organizuojamos paskaitos, žiūrimi ir aptariami filmai. Čia kviečiama ateiti šeimomis – nuo kūdikėlio iki senelio. Visai kitaip nei įprasta mums, eruropiečiams, kai visa šeima išsilaksto kas sau ir per dieną bendrauja vos keletą minučių...

Kovos - ne vien vyrams
Tradiciškai Niat-Nam laikomas kovos menu. Tačiau tėveliams, išgirdusiems žodį kova ir nuogąstaujantiems, kad jų mergaitės gali susižaloti, tapti grubios, agresyvios, pernelyg raumeningos ar berniokiškos, Petras Golovač atsakys: Niat-Nam mokymas mergaitėms tinka kaip niekas kitas. Čia mergaitės tampa itin gracingos ir lanksčios (pažiūrėkite, kokios lieknos yra vietnamietės!), sustiprina raumenis, sausgysles ir sąnarius, išmoksta griūti ir nesusižeisti, kontroliuoti kūną ir protą, išauga drausmingos ir atsakingos. Jos tampa šokėjomis, dailininkėmis, artistėmis ir karėmis, jos gali rangytis kaip gyvatės ir pulti kaip tigrės (kai kurie pratimai taip ir vadinami- gyvatės, tigro kompleksais).
Čia mergaitės nespiegia pamačiusios pelę ar vorą. Jos daro tai, nuo ko daugeliui gniaužia kvapą - net viduržiemy maudosi šaltiniuose, vaikščioja karštomis anglimis, stiklo šukėmis ir vinių smaigaliais...

Sportuoti pradėjo dar negimusi
Mėja Motiejūnaitė treniruotėje jaučiasi kaip namie. Kurgi nesijaus? Juk čia jos mama Jolanta, tėtis Evaldas ir du broliukai – Satvijus ir Darmintas. Šiai šeimai Niat-Nam – gyvenimo būdas.

Dabar Mėjai treji, tačiau ji čia jau ketverius metus – dar nuo tada, kai šiltai gyveno... mamytėje. Kai Mėja pradėjo šliaužioti, mama paleisdavo mažylę tarp kitų vaikų, kad kartotų judesius, kad gyventų Niat-Nam dvasia ir neaugtų lepūnėlė, apsieitų be ašarų ir muštynių.

Jolanta, kaip ir kitos rūpestingos mamos, nė minutei nepaleidžia dukrytės iš akių. Tačiau dažniausiai tik stebi ir nesikiša į jos reikalus, nes vaikas turi išmokti savarankiškumo. Mėja labai drąsi ir sugeba apsiginti (Rytų kovos ir moko ne muštis, o apsiginti). Savo problemas jau dabar ji išsprendžia pati, be mamos pagalbos.
Mėjai lig šiol labiausiai patinka „skrajoti“, t.y. dinaminė mankšta, kai ją vartalioja ir mėto į orą. Kol buvo mažesnė ir lengvesnė, ją dažnai mankštindavo mama, o dabar, vos tik nutaikiusi progą, Mėja ropščiasi ant stiprių tėčio rankų.

Gyventi – sveikai ir natūraliai
Mėjos mamai Jolantai svarbiausia - parodyti vaikams natūralumo, o ne išorinio grožio kelią, kurį labai dažnai matome šiandieniniame mergaičių gyvenime. Tačiau Jolanta taip pat įsitikinusi, kad Niat-Nam neužgožia mergaitės moteriškumo ir grožio. Priešingai, įgijusi gracingumo, natūralaus žavesio, būdama puikios reakcijos, ji bet kada galės žengti kad ir podiumu.
Vaikams, anot Jolantos, kaip ir suaugusiems, į tuščias galvas šauna kvailystės. Todėl ji stengiasi, kad tose galvose būtų teigiamos mintys. Vaikai sportuoti neverčiami, tačiau matydami aplink save sveikus, linksmus ir stiprius artimuosius, jie išsiugdo šį poreikį. Niat-Nam besitreniruojantiems ir šioje aplinkoje augantiems vaikams kyla labai svarbūs klausimai: o kodėl čia nerūkoma? O kas atsitinka žmogui, kai jis rūko? O kodėl tą reikia valgyti, o ano nereikia? Čia susiformuoja sveikos gyvensenos nuostatos, kurias vaikas išsineša į gyvenimą. Vėliau, ypač paauglystėje, šie vaikai sugeba atsispirti įvairioms pagundoms.
Kad žmogus vystytųsi harmoningai, pasak Jolantos, turi būti lavinami trys centrai – fizinis, kūrybinis ir intelektinis. Vaikai, lankantys Niat-Nam, išvengia surogatinės, „popsinės“ kultūros ir „popsinių“ žaislų, nes nori saviraiškos. Vyresnieji Mėjos broliukai po treniruočių skuba šokti, groti, piešti ir mokytis užsienio kalbų. Mėjai taip pat brolių pasirinkimas labiau prie širdies nei šimtus kainuojančios, bet iškreiptą grožio sampratą formuojančios plastmasinės lėlės.
Ši šeima neturi vargo dėl dar vieno dalyko, dėl kurio vargstama dažnuose namuose: Mėja neišranki maistui, jai skaniausia... paprasta vandenyje virta košė, vaisiai ir daržovės.

Dvi vienoje: karė ir balerina
Kotryna Mekaitė nori būti balerina arba... karaliene. Na, kaip ten bus dėl karalienės, tai dar nežinia, o baleto pamokas ji jau lanko, nes žada šio meno mokytis profesionaliai.

Niat-Nam treniruotes Kotryna pradėjo lankyti vaikų darželyje būdama trejų. Jos mamytė Monika džiaugiasi, kad dukrytė sutvirtėjo ne tik kūnu, bet ir charakteriu- tapo ryžtinga ir atkakli. Dabar mergaitei šešeri, ir šios savybės bei treniruočių įgūdžiai labai praverčia balete. Ji puikiai suderina baleto pamokas ir treniruotes, ir nežada nė vieno atsisakyti. Mergaitė nejaučia scenos baimės ir mielai dalyvauja naujametiniuose pasirodymuose, kurių pažiūrėti ateina šimtai žmonių. Balete jai labiausiai patinka plastiški judesiai ir suknelės, o treniruotėse – tempimo pratimai ir... treneris Valerijus Kušelevičius.
Treniruotėmis Kotryną „užkrėtė“ broliukas Marijonas. Jis namuose rodydavo ką išmokęs, o mažoji kartodavo. Treniruotes abu pratęsdavo darželyje. Jų mamytė tuo metu nedirbo, todėl ateidavo pasižiūrėti, ką darželyje veikia atžalos. Žiūrėjo žiūrėjo, kol vieną dieną, trenerio Aliko Filipovičiaus padrąsinta, pati atsistojo... tarp darželinukų. Jai taip patiko, kad pradėjo lankyti suaugusių grupės treniruotes.
Taip vaikai ir savo mamą „atidavė“ į Niat-Nam.

Kvėpavimas išveja ligas
Dvynukės Ieva ir Gabija Pošiūnaitės bus antrokės, treniruojasi jos apie metus. Mergaitės atsidūrė čia dėl vienos labai rimtos priežasties: abi serga astma. Kadangi Niat-Nam treniruotėse naudojama labai daug kvėpavimo technikų, tėveliai mergaitėms parinko būtent šią kovų rūšį.
Per vienerius treniruočių metus tėveliai pastebėjo žymius sveikatos pokyčius: mergaitės daug rečiau serga, gerokai mažiau priepuolių, jos gali nepavargdamos ilgai bėgioti. Be to, mergaitės tapo daug ištvermingesnės. Jų mama džiaugiasi, kad dvynukės, netgi tokia liga sirgdamos, yra kur kas energingesnės už savo bendraamžius, neturinčius sveikatos problemų.

Sesutėms labiausiai patinka akrobatika. Net grįžusios į namus jos tęsia treniruotes. Be sporto mėgsta piešti, bando dainuoti, groti ir šokti. Kartu su broliu Algiu mergaitės kuria... žaidimus, kuriuose būtinai pritaiko Niat-Nam treniruotėse išmoktus judesius. Kartais mama tyčia išgąsdina vaikus, o jie akimirksniu atsistoja gynybine stovėsena.
Mergaitės tapo disciplinuotos ir pareigingos, puikiai supranta žodžio reikia reikšmę. Viena iš jų nusprendė įsigyti pianiną, tačiau ne už tėvelių pinigus - susitaupyti ryžosi pati.
Kaip ir Kotryna, dvynukės į Niat-Nam atėjo paskui brolį, o vėliau atsivedė savo tėtį Tomą.

Smalsumas, drąsa ir kantrybė – nuolatiniai palydovai
Džulija Kotik rudenį ruošiasi eiti į pirmąją klasę. Kaip ir Mėja, ji atsirado čia nuo pirmųjų gyvenimo dienų ir taip pat tęsia šeimos tradicijas (Džulijos mama Lena susijusi su federacija nuo pat jos ištakų, šiuo kovos menu domėjosi ir mergaitės tėtis Leonidas). Džulija lanko vaikų darželį, o jos mama pastebi kelis bruožus, kuriais iš kitų vaikų išsiskiria tiek Džulija, tiek kiti „niat-namukai“: smalsumas, atkaklumas, ryžtas, pareigingumas ir kantrumas.

Kaip ir daugelis panašaus amžiaus vaikų, Džulija domisi viskuo. Ji nori sportuoti, šokti, vaidinti, jodinėti, labai mėgsta tradicinį Niat-Nam šokį su kardais. Dabar, be Niat-Nam treniruočių, Džulija dar lanko meninės gimnastikos treniruotes ir baleto pamokas. Tačiau, priešingai nei kiti vaikai, pradėto darbo ji nemeta ir nesako: „nenoriu“, „nusibodo“, „per sunku“, „kitur įdomiau“. Jei pradėjo piešti - tai būtinai pabaigs, jei nutarė lankyti būrelį – tai reguliariai ir sąžiningai.
Pirmasis Džulijos treneris P.Golovač mergaitę mankštino vaikų jogos pratimais, išmokė nardyti, sulaikyti kvėpavimą. Dabar Džulija nebijo vaikščioti stiklais, išsimaudyti lauke vidury žiemos, yra nėrusi ir į eketę. Ji ir po žarijas bėgiotų, tik mama kol kas neleidžia, mat tokio amžiaus vaikų oda dar per daug gležna ir jautri.

Treniruotėse vaikai mokosi pažinti ir suvokti skausmą, todėl Džulijos nepravirkdo nei raumenų tempimo pratimai, nei griuvimai, nei nuovargis. Ji neišsigąsta sunkumų ir net nebando jų išvengti graudindama mamą ar trenerį ašaromis.
Štai tokios čia auga mergaitės. Grakščios, švelnios ir ... bebaimės. Mažosios tigrės.



Nuotr. Niat-Nam archyvo ir Alfredo Girdziušo

Aušra Girdziušienė "TEN, KUR MERGAITĖS GIMSTA KOVOTOJOMIS" ; Fotonuotraukų autorius Petras Golovač

TEN, KUR MERGAITĖS GIMSTA KOVOTOJOMIS

Net 30 tūkstančių nuotraukų ir per kelias dienas neišpasakojami įspūdžiai. Tokių lauktuvių be visų kitų iš tolimos, spalvingos, pilnos kontrastų ir mažai pažįstamos šalies parsivežė devyni kovos meno Niat-Nam Lietuvos federacijos nariai, mėnesį laiko gyvenę Vietname ir pervažiavę jį visą - 1750 kilometrų nuo šiaurės iki pietų.
Nors grupė važiavo su labai konkrečiu žemišku tikslu – dalyvauti tradicinio kovos meno seminare ir pamatyti autentišką kovos techniką, tačiau šiandien kalba apie nuoširdžius žmones, neįprastą maistą, didelę pagarbą viskam ir pasikeitusį požiūrį į ...gėlę...
Savo įspūdžiais dalijasi trakietis Lietuvos Niat-Nam federacijos treneris Alikas Filipovičius ir lentvarietė administracijos darbuotoja Lena Kotik.















Ką norėjote pamatyti šaltą vasario mėnesį tokiame tolimame krašte?
Alikas: Vykome į seminarą, nes norėjome kuo daugiau sužinoti apie mokyklą, kurios filosofijai pritariame ir palaikome. Norėjome atsidurti prie Niat-Nam kovos meno ištakų, kad galėtume ne teoriškai, o širdimi pajusti tradicijas, kultūrą, buitį, pamatyti tikrus mokytojo ir mokinio santykius. Norėjome pagyventi tarp paprastų žmonių, pamatyti gyvą, natūralų kraštą.
Tai pirma mūsų kelionė į Vietnamą per 14 federacijos veiklos metų, nes kelias tolimas -apie 10 tūkst. km. Iki šiol į seminarus ir susitikti su mokyklos vadovu profesoriumi Ngo Suan Bin važiuodavome į Maskvą.

Lena: Išvykome vasario mėnesį, nes reikėjo prisiderinti prie profesoriaus Ngo Suan Bin, kad jis tuo metu būtų Vietname. Be to, vasario 7 d. buvo švenčiami Naujieji metai. Tai pats gražiausias ir spalvingiausias metų laikas Vietname, ir žmonės tada patys linksmiausi.

Kokių naujametinių tradicijų galėtume ir mes iš jų išmokti?
Lena: Graži jų tradicija per Naujuosius nueiti į universitetą, seniausią mokymo įstaigą. Visai nesvarbu, ar tu ten mokeisi, ar ne. Jie mano, kad naujais metais žmogus turi gauti naujų žinių, todėl reikia ateiti į žinių šventovę, kad persismelktum šia dvasia. O kiekvienas mokinys (nesvarbu ko besimokytų) būtinai turi aplankyti savo mokytoją.
Kadangi čia labai svarbūs giminystės ryšiai, jaunimui privaloma nueiti pas tėvus, senelius. Todėl per Naujuosius metus vietnamiečiai iš viso pasaulio grįžta į savo namus.
Kaip ir kituose Rytų kraštuose ten daug fejerverkų, ryškių spalvų, jaunimas mėgsta dainuoti karaokė, groti gitaromis.

Daug kalbų girdėjome ir filmų matėme apie atsiskyrėlius Rytų mokytojus. Gal tai tik pasakos?
Alikas: Vaikystėje dažnai mėgindavau įsivaizduoti, kur ir kaip gyvena tikri kovų meistrai. Man atrodė, kad jie sunkiai pasiekiami, gyvena nuošaliai, kaime. Taip ir yra. Tikras meistras tave patikrins įvairiais būdais. Turi pavargti net kol jį pasieksi. Turi įrodyti, kad esi vertas jo dėmesio.
Mokytojas čia labai gerbiamas. Kai atvažiavome į vieną kaimą, jis, rodos, buvo tuštutėlis. Bet kai mokytojas pasiūlė mums pažiūrėti į jo mokinių techniką, jie susirinko per penkias minutes iš visų kampų. Atėjo apsirengę prastais, kasdieniniais drabužiais, bet atsinešė savo mokyklos uniformą – išskalbtą, išlygintą, sutvarkytą. Štai tokia turi būti pagarba mokyklai, kuriai priklausai.

Jūs važiavote pas savąjį mokytoją – profesorių Ngo Suan Bin?
Alikas: Niat-Nam rašytiniuose šaltiniuose minimas jau prieš aštuonis šimtus metų, tačiau net pačiame Vietname apie jį sužinota prieš nepilnus 30 metų, 1980-aisias, nes tai buvo įslaptintas kovos menas, perduodamas tik šeimose. Profesoriaus Ngo Suan Bin dėka Niat-Nam tapo žinomas pasauliui. Tuomet pas profesorių į vieną treniruotę ateidavo iki 10 tūkstančių žmonių. Mes ir lankėmės pas šį profesorių jo namuose, iš jo mokėmės tiesiogiai, be tarpininkų. Daug ką sužinojome naujo, nors visi esame susiję su įvairiais kovos menais jau daug metų.

Lena: Kai kuriuos judesius kartojome ištisas valandas, šimtus kartų. Judesys turi būti tobulas tarsi įgimtas, antraip nauda iš jo nedidelė, tu tik „šoki“. Mes, europiečiai, ne visada suprantame, kas tai yra kantrybė, kam jos reikia.
















Ar vietnamiečiai Niat-Nam meistrai priimtų jus į savo gretas?
Alikas: Mūsų federacijos vyriausiojo trenerio ir prezidento Petro Golovač mokimu dėka stengiamės neiškreipti Niat-Nam mokyklos technikos ir teisingai perprasti mokyklos filosofiją.

Rytuose daug įvairių kovos menų. Kiek dėmesio Vietname skiriama Niat-Nam kovai?
Lena: Niat-Nam tradicijos saugomos daugelyje vietovių. Kiekvienas meistras turi savo ypatingą techniką, tarsi „specializaciją“. Yra kumščio, lazdos, kardo meistrai. Visi jie turi savo mokinių. Labiausiai mus sužavėjo Bin Din provincija, kur visi gyventojai – vaikai, vyrai, moterys, senukai treniruojasi kovos menus.

Alikas: Mergaitei tik dvylika metų, bet tu prieš save matai ne vaiką, o kovotoją. Panašiai atrodė ir šešerių metų berniukas, kuris pasirodė su mažu, tarsi vaikišku kardu. Lietuvoje tokio amžiaus vaikai nuo pūstelėjimo apsiverks, o tas stovi nesitraukdamas. Vien jų žvilgsnį pamatęs supranti, kad jie nepasiduos, nors stovi prieš kelis stiprius suaugusius vyrus. Kai matai tokią vidinę jėgą ir tokį pasiryžimą, supranti – jie gimę kovotojais. Supranti, kodėl neįmanoma nugalėti Vietnamo, nors visa šios šalies istorija – vien karai.
Yra meistrų, kurie net įžengę į devintą gyvenimo dešimtmetį plikomis rankomis trupina cementinius stulpus, nes iki gilios senatvės išlaiko ypatingą jėgą. Net tokio amžiaus būdami jie treniruoja mokinius.

Ar mėginote susiremti, parungtyniauti?
Lena: Jų kitos tradicijos. Mes svečiai, todėl mus tik pagerbs: priims, parodys kas geriausia, papasakos, pavaišins, bet rankos prieš svečią nepakels nei juokais, nei žaisdami, nei pasivaržyti norėdami.

Kokia moters vieta, jeigu jos tokios tvirtos ir ryžtingos?
Alikas: Moterys labai gerbiamos. Viešėjome pas vieną iš meistrų. Paklaustas apie žmoną, jis pradėjo pasakoti apie ją atsistojęs. Jis nebijojo visiems prisipažinti, kad tik žmonos dėka toks tapo. Pačiais sunkiausiais gyvenimo momentais, kai jis jau būdavo praradęs viltį, žmona savo padrąsinimais sugebėdavo jį uždegti ir priversdavo siekti tikslo. Kartais ji netgi atiduodavo paskutinius šeimos pinigus, kad tik galėtų padėti savo vyrui siekti meistriškumo.

Lena: Klausydami šitos istorijos mes vos neverkėme, nes tikrai žavėjomės žmonių sugebėjimu palaikyti vienas kitą, ir mokėjimu siekti tikslo. Tik iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad moterys prasčiau vertinamos. Vyrų draugijoje jos mažai rodosi, tuo labiau nedemonstruoja savo pranašumo, todėl atrodo tarsi nustumtos į antrą planą. Tačiau šeimose žmonių santykiai labai harmoningi, vyras moterį ne tik kad gerbia – jis ją dievina.

Gal šeimose nebūna ginčų?
Lena: Jeigu šeimoje ko nors nepasidalijama, dėl ko nors nesutariama, tuomet einama pas vyriausią narį – tėvą, senelį. Sutuoktiniai nesistengia „paimti viršų“, nelaiko savęs protingesniais už kitus, bet prašo išmintingo žmogaus patarimo ir jo klauso.
















Kuo dar ypatingi Niat-Nam gimtinės žmonės?
Lena: Vietnamo žmonės atviri ir nuoširdūs, ir šitas nuoširdumas visur labai jaučiamas. Jie labai mėgsta gyventi kartu, kolektyviai, visur jaučiamas jų solidarumas. Problemas sprendžia susirinkę visi kartu. Maži siauri namukai. Išeini į kiemą ir matai kaimyną. Žmonės labai smalsūs, norintys bendrauti. Labai džiaugiasi, jeigu svečiui patinka jų maistas ar gėrimai. Kiekvienuose namuose gaminama sava užpiltinė.
Namai nešildomi. Gyvenome viešbutyje, kur buvo vos 5 laipsniai šilumos. Jie žino, kad yra žiema, ir ji praeis. Tačiau jie neserga. Net nemačiau sloguojančių vaikų. Jiems svarbiausia šiltai laikyti krūtinę, o kojos gali būti basos. Taip vaikšto ir vaikai, ir suaugę.
Aišku, jie atsargūs žmonės, iškart nepuola draugauti. Bet mes atėjome su rekomendacijomis. Pabendravę su mumis, sužinoję ko norime, jie suprato, kad mūsų geri ketinimai, todėl parodė viską, ko prašėme.

Alikas: Sunkios gyvenimo sąlygos, neturtas, bet žmonės natūralūs, tikri ir neveidmainiaujantys. Skurdi šalis, bet jiems tai nėra svarbu. Nėra pavydo, kad kitas uždirba daugiau. Kiek turi, tiek jiems užtenka. Tik 30 metų ten nevyksta karas. Jie kariavo ir su amerikiečiais, ir su anglais, ir su prancūzais, ir su kinais, ir galėtų visų nekęsti. Bet visiems atleido, visus myli, netrokšta keršto, nori su visais
















O fizinis grožis?
Lena: Vietnamiečiai kramto tam tikrą augalą, nuo kurio dantys pasidengia juodomis apnašomis. Tai nėra gražu, tačiau dantys apsaugomi nuo bet kokio poveikio, ir iki gilios senatvės jie išlaiko sveikutėlius dantis.
Jų moterys mažos, smulkios ir liesos, tačiau dailininkai jas paprastai piešia labai „sultingas“, apkūnias, moteriškų formų. Matyt, jiems tokių norisi...
Žmonės atrodo jaunesni nei yra iš tikrųjų, nes visai kitokios jų mitybos tradicijos. Jie valgo šviežią augalinį maistą ar jūros gėrybes. Prieš pietus neskubėdami išgeria nemažą kiekį žaliosios arbatos. Rytais valgo makaronų sriubą, kurioje labai daug žalumynų. Pietums – ryžiai, nem arba žuvys, krevetės, krabai. Geria įvairiausių vaisių sultis. Vaisių įvairovė neįtikėtina, Mangai, kelių rūšių bananai, ananasai, drakono vaisiai ir tokie, kurių Lietuvoje nesam nei matę, nei girdėję, nei pavadinimus žinome. Manoma, kad vaisiai suteikia žmogui daugiau džiaugsmo, optimizmo ir gyvenimo aistros.
















Ką dar Vietname verta paragauti?
Alikas: Stengėmės paragauti visų patiekalų. Pats keisčiausias patiekalas, kurį valgėme, tai šuniena. Mes patys jo paprašėme. Jie valgo ją ne kasdien, tik per dideles šventes, kokius du kartus per metus, ir tik tam tikros veislės šunis. Mano, kad ši mėsa padeda apsivalyti sielai. Šuniena neskani, kieta ir tamsi, be to, prie jos paduodamas, švelniai tariant, nelabai skaniai kvepiantis padažas. O skaniausios man buvo jūros gėrybės. Jos visada šviežios ir labai įvairios. Niekaip negalėjome atsivalgyti vaisių. Ypač mango. Tokių skanių ir kvapnių Lietuvoje neteko net matyti. Visai kitas skonis, kitas kvapas.

Lena: Labai skani ir krokodilo mėsa. Ji rausvos spalvos, gražiai atrodanti, todėl kelia apetitą. Skoniu primena krevetes. O tradicinis jų patiekalas vadinamasis nem. Tai yra į ryžių popierių įvyniota žuvis ar mėsa, krabai, krevetės, gali būti ir vaisiai. Jis mirkomas ir valgomas su labai skaniu padažu. Sunku nupasakoti, nes mes net neturime tokių skonio derinių.

Kas jus labiausiai nustebino?
Alikas: Labiausiai - pagarba. Žmogui, Mokytojui, tikėjimui. Jie gerbia viską. Ypač savo šaknis: tėvus, protėvius, gimines, praeitį, tikėjimą. Net pačiuose kukliausiuose namuose per visą sieną yra šeimos altorius. Ta pagarba natūrali, ne dėl akių, nepriverstinė. Vyras ir žmona visada tariasi, nežemina vienas kito, nesistengia būti vienas už kitą pranašesni.
















Lena: Vietnamiečiai svarsto taip: mano gyvenimas yra mano tėvų, senelių nuopelnas. Iki to, ką aš pasiekiau, mane atvedė tėvai, seneliai, močiutės. Todėl vyresnis žmogus visada pagarboj. Net mirusius artimuosius daugelis laidoja savame kieme, kad galėtų prižiūrėti kapus. Kartais laidoja tuose pačiuose laukuose, kuriuose augina ryžius. Mirusių jie nebijo.















Alikas: Aplankėme labai daug šventyklų. Visos jos labai skirtingos, nėra dviejų vienodų. Kai kurios pastatytos vien iš medžio. Kai kurioms po septynis šimtus metų. Buvome šventykloje, kuri įrengta kalnų olose. Visose šventyklose vienuoliai vaišina žaliąja arbata.















Lena: Hue buvo politinė Vietnamo sostinė, paskutiniųjų trylikos imperatorių Nguyen buveinė. Šis miestas laikomas romantikų, dailininkų ir poetų miestu. Jame pačios svarbiausios – moterys. Apsilankėme imperatoriaus rūmuose kur galėjome pasipuošti tų laikų drabužiais ir nusifotografuoti. Nepaprastai graži gamta, kalnai tarsi iš atvirukų, džiunglės...















O kuo vietnamiečius nustebinote jūs?
Alikas: Į mus jie iškart žiūrėjo nepatikliai. Manė: juk čia europiečiai, ką jie gali... Kai ėjome į vieną šventyklą, kuri pastatyta trijų kilometrų aukštyje, jie manė, kad mes atsiliksime, neturėsim jėgų juos aplenkti. Tačiau mes eidami su krepšiais juos aplenkėme, o atgal net bėgte nubėgome. Po to dar ir išsimaudėme kalnų ežerėlyje (mes vieninteliai!), kai anie stovėjo su striukėmis.... Nustebinome juos savo ištverme.















Lena: Kai kuriose vietovėse apskritai į mus žiūrėjo akis išpūtę, nes niekados nėra matę europiečių.














Rytuose, sakoma, visus lydi maži stebuklai – netikėti atsitiktinumai, sutapimai, suvokimai...
Alikas: Žinoma. Pavyzdžiui, Hanojuje yra Vėžlio šventykla, į kurią leidžiama tik vieną kartą metuose. Mums pasisekė, mes į ją patekome.
Kita staigmena – netikėtas susitikimas. Vienas kaligrafas mokėsi pas mokytoją Čan Fu Ky, kuris kuruoja mus Lietuvoje. Vietname gyvena 83 milijonai žmonių, ir tarp tų milijonų mes sutikome „saviškį“ gatvėje piešiantį hieroglifus, nors jis retai tą daro.















Ar teko patekti į kokias nors pinkles?
Lena: Vienoje šventykloje mus pavaišino kažkokiu vaisiumi. Kadangi jie kramto jį visur, mes pamanėme, kad jis labai naudingas sveikatai. Liepė pakramtyti, o seiles, kurių išsiskiria labai daug - išspjauti. Bet kadangi aiškino vietnamietiškai, tai mes daug ko nesupratome. Nurijome tas seiles ir ... apsvaigome. Galva sukasi, atsistoti negali, karštis muša, prakaitas pila... Tokių būdu jie apsaugo ir dezinfekuoja dantis.















Koks jausmas apima grįžus namo?
Alikas: Šita žmonių, gamtos ir šventyklų energija mus pakeitė. Grįžau namo ir tik tada supratau, kaip viskas man brangu. Net ežeras, net pirtis. Viską priimu kaip didelę gyvenimo dovaną. Daug stipriau myliu savo šeimą. Išmokau viską branginti. Anksčiau net gėlės man atrodė reikalingos tik žmonai dovanoti, o dabar žiūriu į gėlę, ir negaliu atsidžiaugti, kad ji žydi. Net pats jaučiuosi pražydęs, nes mano svajonė aplankyti Vietnamą išsiskleidė kaip žiedas.


Nuotr. ....................................................

Aušra Girdziušienė; Vanduo ir ugnis - kūnui ir sielai. Niat-Nam Naujieji metai, Lentvaris; fotonuotraukos: Alfredas Girdziušas

Aušra Girdziušienė

Vanduo ir ugnis – kūnui ir sielai


Dar kartą – su Naujaisiais Metais!
Šaltas vanduo, karšta ugnis ir tyras oras. Žmogui šios stichijos reiškia sveikatą.
Būtent to – sustiprinti sveikatą, susidraugauti su gamta ir pasisemti geros nuotaikos - Lentvaryje prie šaltinio, trykštančio šalia ežero, susirinko ne tik lentvariečiai, bet ir svečiai iš kitų miestų. Šiam susitikimui buvo rasta tinkama proga. Mat sausio 20 dieną čia, kaip ir Rytų kraštuose, buvo švenčiamas Naujųjų Metų sutikimas.


Vanduo, ugnis ir oras - sveikatai
Kelis šimtus dalyvių jungė viena idėja – pabendrauti su vienminčiais gamtoje, parungtyniauti įvairiose sporto rungtyse ir, žinoma, parodyti kitiems, ką sugebi patsai. Prie upelio, kur trykšta versmė, ką tik pasemtu šaltinio vandeniu „nuodėmes“ plovėsi ne tik užsigrūdinę sportininkai ir sveikuoliai vyrai, moterys, merginos, bet ir vaikai. Pranoko visus lūkesčius vaikučių noras išbandyti ekstremalias grūdinimosi priemones, kuriomis naudojasi suaugusieji – apsipilti lediniu vandeniu nuo galvos iki kojų. Ir ne vieną ar du kibirus. Buvo ir sirgalių, kurie plojimais bei šūksniais drąsino pirmą kartą tai darančius pasiryžėlius.
Nuplovę „nuodėmes“ nuo kūno, dalyviai „valė“ sielą – ėjo basi per žarijas. Čia taipogi dalyvavo labai daug vaikučių, kurie, nugalėję vidinę baimę, basomis kojytėmis mynė žarijas. Ir ėjo ne vieną kartą, o net magiškąjį skaičių - 7.


Maistas irgi gali būti vaistas
Už drąsą ir aktyvų dalyvavimą organizatoriai, beje, patys rodydami pavyzdį kitiems pildamiesi šaltinio vandeniu bei eidami įkaitusiomis žarijomis, apdovanojo visus ne tik įvairiais prizais, bet ir pačia skaniausia dovana – vietoje, ant to paties laužo, išvirtu rytietišku plovu. Pipirais, česnakais ir kitokiais ligas nubaidančiais prieskoniais pagardintą plovą šiemet kaip ir kasmet, padedamas vaikų, virė Olegas Polonskis.


„Kaip čia gera!”
Lentvaryje prie šaltinėlio vyravo šventinė nuotaika. Smagu buvo ir jaunam, ir senam, turėjo ką veikti ir mažas, ir didelis. Užteko visiems ir skaniausio plovo, ir karštos arbatos, ir įspūdžių, ir juoko, ir šnekų. Tad nenuostabu, kad viena mergina, matyt, pirmą kartą dalyvaujanti tokioje šventėje, susižavėjusi garsiai ištarė: „Dieve, kaip čia gera ir kokie visi draugiški!..” Gal tai ir buvo vieno žmogaus pasakyti, bet visų dalyvių nuotaiką ir šventės dvasią atspindintys žodžiai.


Parama būtų neprošal
Šią puikią šventę jau aštuntą kartą rengia sveikos gyvensenos ir sporto entuziastai: Lietuvos Aikido AIKIKAI federacija (prezidentas Pranas Golovač), šios federacijos sveikatingumo klubas „Pažinkim save“ (prezidentas Valerij Marčenkov) ir Lietuvos NIAT-NAM federacija (prezidentas Petras Golovač). Kasmet į ją ateina vis daugiau žmonių - ir ne tik pasižiūrėti į drąsuolius, nebijančius nei šalčio, nei žarijų, bet ir pasiryžusių patiems išbandyti neįprastas organizmą stiprinančias procedūras, o gal net iš esmės pakeisti gyvenimo būdą.
Šios šventės yra skirtos miestui, jų tikslas – auginti sveikai gyvenantį ir mąstantį žmogų. Organizatoriai rengs jas ir ateityje. Šiemet organizatoriams materialiai padėjo ilgametis rėmėjas - UAB „Arleda“ (direktorius Leonidas Sesickis). Būtų smagu, jei atsirastų ir daugiau gerų žmonių- rėmėjų.
Juk sveikatos ir džiaugsmo niekad nebus per daug.


Alfredo Girdziušo nuotr.
0031- Olegas Polonskis (dešinėje) verda ryžius
0274- Valerijus Marčenkovas ir Deividas Vaškelis moko bėgti per žarijas
0296- vienas iš pirmųjų per žarijas bėga šventės organizatorius klubo „Pažinkim save“ prezidentas Valerijus Marčenkovas
0347- šventėje dalyvavo ir „Žasas“ Linas Karalius.